Paprastai kultūra skirstoma į žemąją ir aukštąją. Tai gana sąlyginis skirstymas, tačiau turi dalį tiesos. Kita vertus, šios sąvokos yra apibendrinamosios ir ne visada atspindi vieną ar kitą konkretų reiškinį. Tačiau šiame tekste nenoriu išryškinti skirtumų tarp aukštosios ir žemosios kultūrų, o tarti keletą žodžių apie žemąją. Pasitelksiu konkretų pavyzdį –­ E. Vėlyvio filmo „Zero III“... pristatymo fotosesiją.

Kitaip sakant, šiuo atveju man rūpi ne pats filmas ir kino kritika, o aplink filmą kaip socialinį reiškinį besiformuojanti aplinka, paralelinė tikrovė, taip pat reprezentuojama raudono kilimo, kuriuo premjeros proga žengė ir fotografams pozavo filmo žvaigždės ir kviestiniai svečiai.

Tarp pozavusiųjų – pats Vėlyvis su žmona O. Klickaja, I. Jankauskaitė su širdies draugu, aktoriumi A. Eisimantu, O. Koršunovas, A. Paulavičius, S. Uždavinys, K. Jakštas, A. Žiurauskas, A. Bialobžeskis, J. Janus ir S. Baltakis, A. Kaušpėdas su žmona Vilija, A. Dapšys, J. Morkūnas, A. Stašaitytė-Masalskienė, E. Kernagytė, G. Liaudanskas-Svaras, K. Sarnickas-Kastetas, D. Juršėnas-Donciavas, E. Pukšta, J. Jarutis, G. Šapranauskas, G. Landsbergis, M. Papinigis, V. Baumila su drauge Monika, E. Bžeskas, M. Palaikytė, G. Ivanauskas, Ž. Stakėnas, G. Juodeika, L. Šeškus ir daugelis kitų, neabejingų juodajam humorui¹.

Populiari klišė (ypač Lietuvoje) liaudiškąją kultūrą tapatinti su žemąja, liumpenų ir pan. antikultūra, suprantama tik išimtinai neigiamai ir paniekinamai. Vienas pagrindinių karnavalinės kultūros bruožų yra transcendencijos ir sakralumo „nužeminimas“ iki pilvo, kūno apačios, šalinimo / reprodukcijos organų. Vis dėlto šis nužeminimas liaudiškoje apačios tradicijoje yra ne tiek vertybinės vertikalės apvertimas aukštyn kojomis ir jos „išniekinimas“, kiek vertikalės pavertimas demokratiška horizontale. Todėl karnavalinės arba folklorinės kultūros esmė – socialinių luomų ištrynimas, lygybė, kūno su visomis jo žemiškomis funkcijomis grąžinimas, šlapimo, išmatų, kitų syvų dalyvavimas, skatologinė regeneracijos (meta)kalba, juokas, keiksmai, dievagojimasis, priesaikos, prakeikimai, riksmai, turgaus šarlatanų ir prekeivių reklamos, ginčai, anekdotai, blevyzgos, spontaniškos poetinės retorikos pliūpsniai, dainos, klou­nada, o kartu sakralaus ritualo karkasas. Tai turtinga ir sudėtinga, nors ir apribota šventės ir turgaus aikštės, visuma.

Karnavalinę kultūrą gana išsamiai analizavo Michailas Bachtinas, rekonstruodamas ją per François Rabelais kūrinį „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Žinoma, Bachtinas gilinosi į vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso liaudišką ir miestietišką kultūras, kurios dar buvo giliai susijusios su (aukštosios kultūros nuleidžiamais iš viršaus) religiniais ritua­lais, taip pat turtinga pagoniškų prietarų kultūra.

Liaudiškoji kultūra vadintina žemąja dėl aukštosios represinės kultūros pretenzijų į universalų dvasingumą, beje, teisingo išjuokimo; taip pat dėl požiūrio „iš viršaus į apačią“. Tai paprasčiausiai yra aukštosios kultūros arogancijos projekcija. Šią kultūrinę tradiciją tiksliau būtų ir vadinti liaudiškąja karnavaline, folklorine, groteskiniu realizmu, o ne žemąja.

Žemosios kultūros apibrėžimas labiau tiktų aptariamam „Zero“ ir jo aplinkos kontekstui. Vienas pagrindinių komercinės medijų tikrovės bruožų yra tas, kad ji ar joje bandoma imituoti aukštąją kultūrą, nors pamušalas, mentalitetas, atrodytų, atstovauja žemajai. Kartu demonstruojama žemoji, tačiau tai daroma dirbtinai pritempiant ją iki purvinos egzotikos. Nors tai, paviršutinišku žvilgsniu žvelgiant, atrodo kaip aukštosios ir žemosios kultūrų kokteilis, tačiau iš tiesų su jomis neturi nieko bendra. Tai veikiau stilizuoti, dekoratyvūs abiejų kultūrų elementai, praradę aktualų ryšį su jomis abiem.

Šis kokteilis artimesnis pornokultūrai, pornoindustrijai. Tai besiremiantis komercinio pragmatiškumo ir cinizmo dėsniais, mechaniškai ir schematiškai imituojantis tikrovę ir aistrą erdvėlaikis. Todėl šią kultūrinę tradiciją tiksliau vadinti trash kultūra arba pasaulėžiūrinės pornografijos kultūra. Žinoma, visa tai neturi nieko bendra ir su juoduoju humoru.

Iš dalies, siauresne prasme, atsižvelgiant į etimologiją raudonojo kilimo kaip dangos arba dugno, kuriuo marširuojama, ant kurio pozuojama ir kuris apribotas tariamo prestižo, reiškinį būtų galima vadinti dar ir padugnių kultūra.

Kontekstas, kuriam atstovauja filmas ir su juo susijusi publika, galima sakyti, yra populizmo, bepoziciškumo ir etinių ribų išplovimo terpė. Tokioje paralelinėje tikrovėje bet kuris (elitinis?) personažas, herojus, žodis, mintis išsyk gali turėti begalybę atvaizdų ir tapatybių, kadangi viskas yra tranzityvu: etika, moralė, šiomis sąvokomis grįstas susitarimas kinta, nieko nereiškia, priklauso nuo situacijos.

Tiesa, galimas argumentas, kad tokios medijų tikrovės herojai ir herojės, padaugintos medijose, paraleliai gyvena normalius gyvenimus mūsų kasdienėje tikrovėje. Tačiau tai tik iliuzija. Ribos tarp virtualios ir nevirtualios tikrovių greitai išnyksta ir nevirtualiai, „paprastai“ kasdienei tikrovei uždedamas medijų arba raudonojo kilimo tikrovės tinklelis. Galų gale, nė vienas tų sumišusių vaidmenų nebėra viršesnis už kitą, todėl ir etiniai imperatyvai tampa tik minkoma tešla daugybei vaidmenų, subtiliais psichologiniais prieskoniais permanentinio pozavimo procese. Tokioje dvigubo, trigubo ir t. t. agento situacijoje pasimetama ir nebeaišku, kuri iš tų situacijų yra „aš“, o kuri yra tik „aš“ projekcija: „Būta dvigubų, trigubų agentų, kurie galų gale patys nebežinojo, kam jie iš tiesų dirba ir ką jiems patiems duoda ta dviguba, triguba vaidyba. Iš pradžių jie buvo už vieną pusę, paskui buvo užverbuoti kitos, vėliau atgal atverbuoti, pagaliau atvilioti anksčiau savo partijos ir t. t. Iš esmės čia seniai nebuvo likę „savęs“, kuris būtų godžiai iš visų pusių siekęs naudos „sau“. Kas yra savanaudiškumas, kuris nebežino, kur jo savastis?“²

Kino kritikė Živilė Pipinytė bando šį etinį klausimą pratęsti: „Todėl gana keista, kodėl save suvaidinę lietuviškos žvaigždės Juozas Statkevičius, Raimundas Lopata ar Edmundas Jakilaitis ir kiti, kurių paprasčiausiai neatpažinau, mano, kad pasirodymas trash pobūdžio filme papuoš jų biografiją. Taip jie netiesiogiai patvirtina filmo teiginius apie lietuvių žiniasklaidos ar „elito“ supuvimą. Juolab kad Vėlyvis gana gerai manipuliuoja neišprususiais žiūrovais, nuolat į veiksmą įterpdamas dokumentinius Seimo posėdžių, žinių ar prokuratūros pastato Vilniuje kadrus. Tiksliau, Vėlyvis rodo lietuvišką tikrovę taip, kaip ją mato ir suvokia koks nors komercinių televizijų žiūrovas ar „Žmonių“ skaitytojas, rodo, kaip šie žmonės įsivaizduoja politiką ir valdžią. Juk neatsitiktinai spaudos konferencijoje, kalbėdamas apie tikrovės ir fantazijos santykius filme, Vėlyvis keliskart pavartojo žodį „sinergija“.“³

Šioje medijų arba trash tikrovėje Pipinytės keliamas klausimas yra ne tik retorinis, bet ir be galo naivus. Etinių, ideo­loginių pozicijų hierarchija yra tik dekoracijos vis toje pačioje filmavimo aikštelėje su tais pačiais, grimą ir vaidmenis keičiančiais aktoriais. Žiūrovai anapus televizorių ir/ar kompiuterių ekranų, manosi matą etiškai, ideologiškai ir t. t. kardinaliai besiskiriančias, netgi prieštaraujančias, „oponuojančias“ tikroves, nuomonių ir pasaulėžiūrų susidūrimus, jie naiviai tiki, kad egzistuoja skirtumai tarp tiriamosios žurnalistikos, televizinės politologijos ir trash filmų, tarp faktų, informacijos ir komercinės „meninės tikrovės“... Tai yra prodiusuojama pasaulėžiūra, etika, įsitikinimai, informacija, pati tikrovė.

Kokios nors ribos reikalingos tik tiek, kiek tam tikrų stereotipinių kontrastų reikia kokio nors serialo ar realybės šou fabulai. Todėl visi šie personažai, tiek šmėsčiojantys filme, tiek žengiantys raudonu kilimu, nepaisant tariamo socialinio margumo, yra darni (porno)aktorių gildija. Pornoaktorių, kurie vaidina pornoaktorius, vaidinančius nepornoaktorius. Beje, pornoindustrija, ko gero, yra netgi sąžiningesnė nei mūsų aptariamoji paralelinės tikrovės industrija.

Šie personažai gali vienu metu būti pornoaktoriais ir šventeivomis, kvailiais ir politologais, šokėjais ir žurnalistais, cinikais ir patriotais, nes juk tai yra vaidmenys medijoms ir medijose. Ir čia tikrai ne liaudiška karnavalinė kultūra, bet veikiau specifinė medijų zombių tik­rovė.

Dar vienas labai svarbus šios paralelinės tikrovės bruožas, kad jos atstovai yra teisiantieji, visada pasakantys paskutinį žodį apie tikrovę apskritai. Taigi tai jokiu būdu nėra nužeminanti visus iki socialinės lygybės kultūra, bet steigianti naujas pseudohierarchines piramides, ciniškai stratifikuojanti sistema.

Būdama ypač agresyvi, galinga ir ekspansyvi ši paralelinė tikrovė nesunkiai eliminuoja liaudiškąją karnavalinę ir aukštąją kultūras, paversdama jas tiesiog beveidžio plebso mase, egzistuojančia už medijų tikrovės ribų, ir pasiimdama iš jų sau patinkančius, naudingus elementus. Tada viskas permalama, perdirbama, (su)medijuojama ir ištransliuojama atgal pačiai deklasuotai plebso masei kaip „teisingi“ žemosios ir/ar aukštosios kultūros vaizdiniai. Savaime suprantama, kad liaudiškos ir / ar aukštosios kultūros atstovai medijų tikrovėje dalyvauti negali, jokio balso neturi arba geriausiu atveju gali atlikti iš anksto jiems numatytus epizodinius vaidmenis. Būdama iškreipta, paralelinė tikrovė tai maskuoja pateikdama kaip iškreiptą pačią tikrovę.

Beje, simboliška paralelinės absurdiškos tikrovės ir jos raudonojo kilimo personažų pasaulėžiūros iliustracija galėtų būti pats Vėlyvis, kuris po filmo pristatymo prisiliuobė kažin kokiame bare, nuėjęs į tualetą nulūžo ant klozeto, o pažadintas apsauginių ir policijos, iškoneveikė pareigūnus, vienam jų spyrė į klyną ir galop atsidūrė areštinėje. Tačiau įdomiausia tai, kad vietoje atsiprašymo kaip „kompensaciją“ Vėlyvis pasiūlė nukentėjusiam policininkui vaidmenį savo filme...

 

¹ www.15min.lt/vardai/naujiena/lietuva/emilio-velyvio-zero-3-premjera-raudonu-kilimu-zenge-filmo-zvaigzdes-ir-sveciai-1050-745342.

² Peter Sloterdijk. „Ciniškojo proto kritika“. – V.: „Alma littera“, 1999, p. 152.

³ www.7md.lt/kinas/2017-02-03/Susitikimo-vietos-pakeisti-negalima.