Yanno Berthino nuotrauka

 

1990 m., vasaris, mano senelis su Vilniaus universiteto trupe „Minimum“ išvyko į Paryžių per Minską ir Brestą traukiniu Maskva–Paryžius. Kelionei skirta 15 000 rublių. Mieste trupė apgyvendinta vieno studento privačiame name. Jo motina – medikė – labai domėjosi įvykiais Lietuvoje: Gorbačiovo vizitu į Vilnių, Maskvos pažadu suteikti Lietuvai ekonominį savarankiškumą ir kt. dalykais. Aiškino: jei Lietuva ir kitos Baltijos respublikos taptų nepriklausomos, Vakarų šalys, tarp jų ir Prancūzija, turės jas remti. Dėl to Prancūzija neteks dalies savo biudžeto, bus mažesnės paprastų prancūzų pajamos. Po trupės spektaklio Paris-8 universiteto teatro salėje įvyko trupės narių ir šio universiteto studentų diskusija apie politinę padėtį Lietuvoje. Vienas Paris-8 studentas pareiškė, kad Lietuva neturėtų trukdyti Gorbačiovo atšilimo politikai ir turėtų sutikti su siūlomu ekonominiu savarankiškumu. Šalia senelio sėdėjęs skulptorius Antanas Mončys, matydamas, kad VU studentai nedrįsta pasakoti, kokios nuotaikos vyrauja Lietuvoje, pasakė, kad į puolimą reikėtų atsikirsti. Tuomet senelis atsistojo ir pasakė, kad Lietuvos žmonės nori visiškos nepriklausomybės ir tikriausiai ją turėsime. Iš Paryžiaus trupė išvyko į Lježą. Traukinyje kontrolieriai aptiko, kad grupės kelionės administratorė Paryžiuje nenupirko bilietų. Tik vietos rezervuotos, grėsė didelė bauda. Šiaip ne taip surinkta reikalinga pinigų suma ir sumokėta už bilietus. Tikrintojai atsižvelgė, kad grupė neturėjo kelionių patirties ir baudos neskyrė.

2004-ieji, rugpjūtis. Lietuva – jau Europos prieglobstyje. Važiavome autobusu su mama, dar 30 lietuvių ir gidu į Prancūziją pasigrožėti Luaros slėnio pilimis. Vienas ekskursantas neturėjo lagamino ar kuprinės, todėl daiktelius vežė susidėjęs į plastikinį maksimos maišą. Dvi naktys iškęstos ant ratų, užtai ryte kirtus Vokietijos ir Prancūzijos sieną ir patekus į vietinės degalinės tualetą, ne vienam įspūdį paliko švara, rožinės sienos ir kvapnūs muilai. Autobuso moterys pasitempėme, pabudo elegancija! Prieš įvažiuojant į Paryžių, gidas perspėjo, kad miesto šaligatviai nusėti šunų kakučiais, galima paslysti ir susilaužyti ranką, ir rugpjūtį, deja, nesutiksime tikrų paryžiečių, atosto­gauja pietuose, na, bet pamatysime daug afroamerikiečių ir arabų. Gidas uždraudė vartoti žodį „negras“, kad šie nesuprastų, ir pasiūlė vadinti įmantriau – nuodėguliais. Prisimenu deginantį, svilinantį didmiesčio karštį, metro bėgių kvapą, varlių kojelių skonis – kaip paprasčiausios vištienos, mano mamai baigėsi grynieji, o banko kortelių tais laikais dar nebuvo.

Ateinantį rudenį, Paryžiau, laikykis, tavęs laukia „La saison de la Lituanie en France“. Tuo metu Lotynų kvartale ar Monmartre bus daug lengviau sutikti lietuvių menininką nei Užupyje. Dabar, girdėjau, ne vienas laužo liežuvį prancūzų kalbos kursuose: „Bonjour, je suis artiste de Vilnius.“ Į sezoną patekti nebuvo lengva – paraiškai teikti duota nedaug laiko, reikėjo susirasti partnerius Prancūzijoje, o prancūzai vangiai atsakinėjo į laiškus, kai kurie, atsakę teigiamai, paskutinę minutę dingdavo, ne visus lietuvius tenkino finansavimas – teko atsisakyti dalyvauti. Na, bet priėmime birželio pradžioje pas Prancūzijos ambasadorę nuotaikos pakilios – vietinis kultūros elitas ir didžiausių Prancūzijos žiniasklaidos priemonių žurnalistai rado bendrą kalbą, c’est genial, c’est mag­nifique. Centre Pompidou, Théâtre de la Ville, visur skambės lietuvių vardai, į prancūzų kalbą verčiamos mūsų autorių knygos... Wilna, Memel, Mekas, Sabaliauskaitė, jaunieji rašytojai, režisieriai ir kt., esame įdomūs, turime unikalios patirties, to gaivališko atsidavimo, kurio pradeda trūkti senajai Europai. O man vis kirba klausimas: ar tai bus trijų mėnesių nuotykis, ar rimtesnis romanas? O gal net patirsime liberté, egalité, fraternité? Na, nėra ko jaudintis – sužinosime netrukus.

„Litmenio“ redakciją taip pat suviliojo prancūziški kerai, skaitome partnerio „Le Monde“ straipsnius, kitas numeris bus prancūziškas ir išeis jau rudenį. O dabar vive Baltijos jūra ir žalieji ežerai!

Teksto pradžia iš Vytauto Valiukėno užrašų.