Vakar viskas atrodė normalu.

Šiandien viskas atrodė taip pat,

bet taip nebuvo.

Iš filmo „Kūnų grobikų invazija“

 

Nuobodžiaudamas ir saugodamas kailį nuo vis labiau plintančio viruso ėmiau tvarkyti kompiuterio failus, senus tekstus, keletą nebaigtų eilėraščių. Nusikopijavau ir įsikėliau į elektroninį paštą. Tobulai atkartotas failas, kurį išduoda tik prie pavadinimo prikabintas žodis „copy“, nes du failai su identišku pavadinimu tame pačiame lange egzistuoti negali. Negali, net jei informacija, kurią jie saugo, yra visiškai tokia pati. Vienas turi pasikeisti, kad sistema galėtų juos atskirti ir veiktų nepriekaištingai.

Galiausiai atsibodo ir ėmiau žiūrinėti filmus, nagrinėjančius kito arba kopijos egzistavimo temą mūsų aplinkoje. Pradėjau nuo siaubo klasikos – Johno Carpenterio „Padaras“ (1982) ir galiausiai į mano akiratį pateko nematytas taip pat klasika tapęs Philipo Kaufmano siaubo filmas „Kūnų grobikų invazija“ (1978). Iš esmės tai bandymas atskleisti visuomeninę paranoją ir nepasitikėjimą vienas kitu po Votergeito skandalo. Siužetas labai paprastas: sveikatos departamento laboratorijos darbuotoja Elizabet pastebi, kad jos vyras pasikeitė ir tapo kitu. Ji apie tai papasakoja to paties departamento kolegai Metju. Šis, iš pradžių nepatikėjęs, galiausiai ima pastebėti vis daugiau pokyčių ir savo paties pažįstamų elgesyje. Vėliau paaiškėja, kad tai augalai iš kosmoso, gebantys sukurti tikslias žmogaus kopijas, kurios nužudo originalą ir užima jo vietą. Jos gali disponuoti aukos atsiminimais ir išoriškai niekuo nesiskiria nuo originalo. Vienintelis skirtumas – kopijos nesugeba imituoti jausmų. Jos statiškos, lengvai atpažįstamos, jei sugebi pripažinti, kad žmogui kažkas ne taip. Filme paranoja auga ir kitų vis daugėja. Dažniausiai žmonės pakeičiami tada, kai miega ir nesisaugo, praranda budrumą. Veikėjai, kurie bando išsiaiškinti, kas vyksta, greitai tampa bėgliais, kol galiausiai ir patys yra pakeičiami. Įdomus faktas: pirmoji šio filmo versija, sukurta 1956 m., turėjo antrinę prasmę – tarnavo kaip propagandinis filmas, siekiant atkreipti dėmesį į komunizmo keliamus pavojus.

Nekart esu pastebėjęs: regis, visapusiškai sveiko proto žmonės su tavimi bendrauja, dalijasi įdomiais pastebėjimais, tačiau palietus tam tikras temas (žmogaus teisių, skiepų, politikos ir pan.) atsiveria visiškas nesusipratimas ir nesigaudymas situacijoje. Pasidaro baisu – idiotizmas, kuris paprasčiausiai miega ir iškyla tik susidarius atitinkamoms sąlygoms, slypi kiekviename iš mūsų. Temas, kurios potencialiai gali pažadinti vidinį žmogaus idiotą, galima išnaudoti. Jos veikia kaip lakmuso popierėlis, parodantis žmogaus mąstymo pH.

Mes dažnai linkę mėtyti pėdas, tam tikrų temų vengiame, kad tik nesugadintumėm su kitu santykių, bet yra temų, dėl kurių greičiausiai nebus tylima. Vis dėlto tokie pokalbiai apsiribodavo asmeninėmis nuomonėmis, nepadarančiomis pernelyg didelės žalos kitiems. Tačiau pastaruoju metu ėmė dėtis keisti dalykai. Žmonės, iki šiol nesipykę su sveiku protu, pradėjo keistis ir elgtis neadekvačiai. Ir ne tik siaurose srityse (kaip minėjau, visi turime vidinį idiotą ir nieko čia nepadarysi), idio­tizmas ėmė plėstis ir okupuoti vis didesnes gyvenimo teritorijas. Vasarą, virusui aprimus, net keletas bičiulių vos ne žodis žodin kaip minėtame filme ėmė skųstis, kad jų šeimos nariai pradėjo elgtis keistai, lyg nesavi. Iš mielų, kartais mokslą linkusių kvestionuoti, bet juo iš esmės pasitikinčių žmonių, staiga virto agresyviai jį neigiančiais. Staiga pasidarė neįmanoma susikalbėti, nes vienas į kitą ėmėme žvelgti nepatikliai, kaip į svetimą.

Ar karantino sąlygos, virusas bei nežinomybė, kardinaliai pakeitę mūsų gyvenimo būdą ir pakoregavę įpročius, yra superterpė, kurioje atsiskleidžia iki tol grėsmės nekėlę įsitikinimai? Ar čia idiotizmas, jungdamas mažesnes kvailystes į vieną viską naikinančią nesąmonę, gali plisti masiškai? Gyvendami nestandartinėmis sąlygomis ir kupini nerimo atsiskleidžiame visu savo gražumu. Gal nebėra kitų, o tik tikrieji mes? O gal visa tai tėra paprasčiausia paranoja, kurios įkvepiame kiekvieną rytą įsijungę kompiuterius ir žvelgdami į jų ekranus?

Praradus budrumą klaidingai interpretuojama informacija kuria žmogaus kopiją sunaikindama originalą panašiai kaip minėtame filme. Kopija su perskaityta informacija elgiasi lygiai taip pat. Ji išspjaunama atgal į informacinę erdvę ir paliekama naujai aukai, kad procesas galėtų tęstis.