Artėjant rinkimams Prancūzijoje ir Vokietijoje, žiniasklaida ir viešoji erdvė prisipildo baimingų prognozių, kad juos gali laimėti radikalios dešiniosios jėgos, neigiančios tradicines, antikinio polio laikus siekiančias Europos vertybes: laisvę, demokratiją ir žmogaus teises. Šio teksto pavadinimas yra tiesioginė nuoroda į XIX ir XX a. rusų literatūroje išplėtotą „mažo“ žmogaus koncepciją, kaip niekad, suaktualėjusią šiuolaikinei Vakarų Europai. Mūsų Rytų kaimynų „mažasis“ žmogus –­­ tai užguitas, niekam nereikalingas ir daug kalbantis, tačiau taip ir neišgirstamas asmuo. Būtent toks elektoratas dabar mūsų žemyno Vakaruose simpatizuoja radikalioms populistinėms politinėms partijoms ir ypač jų lyderiams. Esminė politologinė klaida –­ bandymas nagrinėti plačiųjų masių ir populistų lyderių santykius, akcentuojant politinę programą, vadų veikimo būdus, lyderystę, o ne telkiant dėmesį į pačią masę, jos savijautas ir poreikius. Tiesa, Europoje nuo XX a. pradžios, kai ispanų filosofas José Ortega y Gassetas išleido veikalą „Masių sukilimas“, įprasta pabrėžti, kad masė visada yra ribotų intelektinių galimybių, abejotinos moralės ir neaiškios tapatybės derinys, į kurį atsižvelgti politiką formuojančiam elitui nedera. Nepaisant to, dabar panašu, jog prieitas liepto galas, kai į mases atsigręžti teks. Pasirinkimas akivaizdus: arba tai padarys populistai, arba politikai ir visuomenės veikėjai, kurie neatmeta tradicinių Senojo žemyno vertybių.

Rusų „mažąjį“ žmogų su šių dienų europiečiu, gyvenančiu ne megapolyje, pirmiausiai sieja dėmesio trūkumas. Prancūzijos politikos analitikai pabrėžia, kad dešiniuosius renka provincijos gyventojai, įsikūrę toli nuo civilizacinių galios centrų. Jie jaučiasi pamiršti ir niekam nereikalingi. Tai išvirkščioji globalizacijos pusė, kurią, visų pirma, reikia konstatuoti, – globalus pasaulis nevirto „glokaliu“ (angl. „global“ ir „local“ junginys). Lokaliai gyvenantis žmogus nesijaučia pasaulio piliečiu, o juk būtent apie tokią dominuojančią tapatybės slinktį svajojo globalizacijos architektai – galios decentracija neįvyko. Vien socialinių tinklų tokiam žmogui neužtenka, jis nesijaučia veikiąs savo šalies gyvenimo. Vienintelė, dėl vienkartinio poveikio tampanti dramatiška galimybė yra rinkimai. Ar išrinkti radikalūs dešinieji paverstų „mažą“ žmogų matomu ir bent kiek įtakingu, dar labai abejotina. Vis dėlto viena yra aišku: išrinkę tokius lyderius, jie jaustųsi bent teisūs patys prieš save, nors įsitikinimas savo teisumu ir prieštarautų didmiesčio gyventojo tiesos suvokimui.

Dar viena „mažo“ Europos žmogaus ypatybė, labai primenanti Rusijos platybių gyventojus, – valios stoka. Kalbėti ir diskutuoti tarpusavyje (sovietinėje Lietuvoje tai buvo daroma virtuvėse) tokie žmonės drįsta, tačiau veikti viešai ir artikuliuotai, deja, nepajėgia. Pirmiausia, nes trūksta išsilavinimo ir kompetencijos, būtinų, norint įkūnyti vieną ar kitą idėją. Taigi plepalai gyvi, o valios juos paversti ne vien įsivaizduojama tikrove stinga, nes norui siekti išsilavinimo ir išmokti viešųjų politinio ir socialinio veikimo būdų reikia pastangų, kurių Prancūzijos provincijos gyventojas įdėti tingi. Štai tada žvilgsnis nuo savęs nukrypsta į išorę – jei aš stokoju valios, tai gal šalies galios centre yra politikas, kuris kompensuos mano edukacijos poreikį ir išklausęs pavers mano sakinius politiniais sprendimais. „Mažas“ Europos žmogus, šiuo požiūriu, yra tingus, nerangus ir apsiblausęs, vertina ne europietiškąjį „volens“, o rusiškąjį „valužė“. Valia traktuojama ne kaip paties įsipareigojimas veikti, bet kaip nevaržoma laisvė, vedanti į destruk­ciją. Patikima, kad kažkas manimi rūpinsis, o aš darysiu, ką tik noriu.

Gerokai didesnė bėda, kad aptariamas žmogus neturi atminties ir pamiršta ne vien savąsias patirties pamokas, bet ir senelių ar prosenelių istorijas, kurios neišvengiamai mokytų nepasiduoti populistams. Leonidas Donskis, kaip ir nemaža dalis kitų šių dienų mąstytojų, prieš kelerius metus apibrėžė mūsų šimt­metį kaip „užmaršties siužetų amžių“. Amnezijos ištiktam „mažam“ Europos žmogui, lygiai kaip ir rusui, Antrasis pasaulinis karas, holokaustas, stalinizmas, masinės represijos, totalitarinių režimų praeitis nebyloja beveik nieko, gal tik „amžinąjį sugrįžimą“. Vakarų Europa išvengia tik vieno slaviškojo pavojaus – revanšizmo. Kita vertus, patys rinkimai traktuojami kaip skolо̃s iš sostinių atsiėmimas.

Dėmesio, valios ir atminties stoka yra esminės savybės, kišančios koją dabartinės Europos raidai, ir šią problemą išspręsti galima tik vienaip – netrukdant „mažam“ mūsų žemyno žmogui rasti gyvenimo nedideliame mieste ar kaime prasmę. Populistai siūlo prasmę, demokratijos šalininkai tik neprieštarauja savarankiškoms prasmės paieškoms ir gali vienu kitu įsikišimu pagelbėti. Bet prasmė slypi ne išorėje, ji – paties žmogaus tapatybėje ir pasireiškia laisvu apsisprendimu, atsakomybe ir galimybe koreguoti patį save, artinant šį netobulą pasaulį prie tobulybės.