„Kai į uostą vakaras ateis, o iš jūros baltas rūkas kils, paslapčiom į gatvę aš išeisiu susitikti vėl su praeitim...“ – dainavo lietuviškos est­rados primadona Nelly Paltinienė.

Dabar susitikti su praeitimi galima buvusioje Vilniaus areštinėje, kur pusei metų vėl sėdo paroda „Spąstai su centriniu šildymu“. Joje lankytojus pasitinka 1965–1993 m. Lietuva. Vieni su ja susipažįsta, kiti prisimena, aišku, įmanomas ir hibridinis variantas.

Atnaujinta paroda kiek sąveikesnė – lankytojams leidžiama apsirengti baltą chalatą ir užsidėti baltą kepuraitę, stoti prie svarstyklių – tapti tikra (nesišypsančia) arba netikra (besišypsančia) gastronomo pardavėja – pasidaryti asmenukę. Kad pardavėjos veide būdavo sunku išvysti šypseną, atskleidžia vienoje areštinės kamerų rodomas filmas „Džokonda ketvirtame aukšte“ (rež. Gediminas Skvarnavičius, 1977).

„Spąstuose“ labiausiai nustebino, netgi, galima sakyti, šokiravo sovietinis elektrinis dantų šepetukas (g. 1968) – nemačiau tokio, nė neįsivaizdavau, kad toks egzistuoja, ir iki šiol maniau, kad jis net Vakaruose atsirado kur kas vėliau. Betgi anuomet ne viskas buvo kiek­vieno akims, nosiai ir kitiems galams.

Užtat praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje ne kartą vykau į Kuršių neriją ir galiu patvirtinti, kad ten patekti reikėjo leidimo, t. y. poilsinio kelialapio ar kažko panašaus. Prisimenu, kad Alksnynės patikros punkte, kur dabar susimokame už įvažiavimą į Neringą, anuomet dokumentus tikrindavęs milicininkas visada būdavo su baltais marškiniais ir kepure, nors paprastai pareigūnai dėvėdavo žydrus marškinius ir pilkas uniformas. Tikras žydintis vyšnių sodas, žuvėdra ir dėdė Vania viename.

Nutoldamas nuo parodos, noriu paminėti, kad, anuomet vykstant prie jūros, kartais tekdavo patirti retą kelionę taksi. Retą, nes visi anais laikais žinojo, kad „mūsų žmonės taksi į duoninę nevažinėja“. Kad nepavėluotum anksti ryte į stotį, turėdavai automobilį užsisakyti telefonu iš vakaro. Dispečerė užfiksuodavo pageidavimą, o ryte paskambindavo ir lakoniškai pranešdavo: „Taksi atvažiavo.“ Atsiųstą automobilį retsykiais tekdavo dalintis su kitais keliautojais – jie jau sėdėdavo atvažiavusiame automobilyje arba taksistas įsisodindavo pakeliui. Niekas neklausė, ar nori. Tik vėliau atsirado daugybė įvairiausių pavėžėtojų, o tada visi Vilniuje šią paslaugą teikiantys automobiliai tilpo viename taksi parke, kuriame šiais laikais galima išvysti „Saulę ir jūrą“ – paplūdimį su smėliu ir poilsiautojais, kartais netgi skaitančiais „Literatūrą ir meną“, kuris dabar visus kviečia prie jūros.