Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kaimynystėje gyvena ponia Liuba iš Lvivo. Jau 20 metų Šiaurės Italijoje ji slaugo senukus, nors pagal išsilavinimą yra vaikų gydytoja. Autobusų stotelėje darkyta rusų ir italų mišriakalbe pakalbam apie viską ir apie nieką. Ji su ryškia ukrainietiška, o aš su lietuviška tartimi. Ponia Liuba sakosi Italijos nemėgstanti, čia atsidūrusi tik iš reikalo, kad užtik­rintų Ukrainoje likusiems vaikams padoresnį gyvenimą. Per tą laiką vaikai spėjo baigti mokslus ir atsistoti ant kojų. Velykoms ji ruošėsi į Lvivą, į tikruosius namus, o netrukus ir į pensiją. Ilgiausi pasiaukojimo metai – kone pusė gyvenimo, o tada karas ir siaubinga neviltis.

Tokių moterų kaip ponia Liuba Italijoje tūkstančiai. Iki karo čia gyveno didžiausia Europos Sąjungoje ukrainiečių bendruomenė, kurios net 80 proc. sudarė moterys, 50-metės ir vyresnės, dirbančios namų ūkio ar slaugos srityse. Italijoje tai ketvirtoji pagal dydį nuolat gyvenančių svetimtaučių bend­ruomenė po Rumunijos, Maroko ir Albanijos. Sparčiausiai senstančioje žemyno valstybėje, iš kurios masiškai emigruoja išsilavinęs jaunimas ir kurioje nebegimdomi vaikai, migrantės iš Ukrainos ir kitų Rytų Europos vietų dangsto žiojinčias socialinės ir sveikatos apsaugos skyles: tvarko namus, slaugo neįgaliuosius ir negalinčius savimi pasirūpinti asmenis, karšina senukus prisiimdamos ne tik fizinę, bet ir emocinę naštą. Beveik 2 mln. moterų, nes asmens priežiūra vis dar laikoma išimtinai moteriška (todėl ir prasčiau apmokama) prievole, nuvertinama ir išnaudojama.

Emigravimo patirtys stipriai veikia moterų tapatybę ir santykius tiek gyvenamoje šalyje, tiek kilmės bendruomenėje. Neretai kalbama apie pakibusius gyvenimus, lydimus milžiniško kaltės jausmo: emig­ruojančios motinos palieka savo vaikus auginti kitiems, rizikuodamos tapti blankiais prisiminimais. Italijoje jos atsisako ar nepajėgia įleisti šaknų, mat tikrąjį gyvenimą atideda vėlesniam laikui, pensijai. Puoselėja sugrįžimo viltį, o grįžusios kaktomuša atsitrenkia į jau pakitusią tikrovę ir visuomenę, svetimos savo šeimose. Nei čia, nei ten – dviguba nesatis su nuolatinio rūpesčio, nuovargio ir prekariškumo dalimis.

Šios moterys, pasak sociologės Francescos Vianello, patiria dvigubą diskriminaciją: ir kaip moterys, ir kaip migrantės. Italijos darbo rinka tebėra stipriai segmentuota pagal kilmę: pačias nesaugiausias ir prasčiausiai apmokamas darbo vietas užima svetimtaučiai, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo. Moterims profesijų ratas susiaurėja iki patalpų valymo bei ligonių slaugos. 6 iš 10 dirba be normalios darbo sutarties (daugiau kaip milijonui svetimtaučių slaugytojų atlyginimas išmokamas vokelyje). Akivaizdu, be valstybės ir profesinių sąjungų užnugario mig­rančių derybinė galia gerokai silpnesnė nei visateisių piliečių.

O ukrainiečių padėtis gerėja: atsiradus dvišalėms sutartims ir teisiniams aktams dėl migrantų įdarbinimo, jiems lengviau gauti ilgalaikį leidimą gyventi šalyje, taip užsitikrinti ir didesnį psichologinį stabilumą. Be to, „moterys iš Rytų“ (donne dell’est) niekad nejuto aršaus politinio kiršinimo ar neapykantos, kaip kitos mig­rantų, ypač afrikiečių ir musulmonų, grupės, nors terminas „slaugytoja“ (badante) pradžioje ir turėjo ryškų niekinamą at­spalvį. Rusijai užpuolus Ukrainą ir pasipylus milžiniškam pabėgėlių srautui, šios moterys tapo matomos visiems. Net šalyje, seniau palaikiusioje glaudžius politinius ir ekonominius ryšius su Sovietų Sąjunga, o vėliau su Vladimiro Putino Rusija, visuomenės solidarumas su ukrainiečiais buvo ir tebėra masinis ir visapusis.

Dabartiniame ES migracijos politikos kontekste ukrainiečiai neabejotinai yra sėkmingo dirbančių mig­rantų integravimo ir pabėgėlių prieglobsčio pavyzdys. ES Taryba vienbalsiai priėmė sprendimą suteikti ukrainiečiams laikinąją kolektyvinę apsaugą, vadinasi, nebelieka atskirų prieglobsčio prašymų praktikos. Taip pat tai reiškia, kad ukrainiečiams iš esmės netaikoma ir Dublino procedūra: leidžiama nelikti pirmoje juos priglaudusioje šalyje ir pasinaudoti šeimos susijungimo principu – vykti pas gimines į kitą šalį (tai galioja tiek ukrainiečiams, tiek asmenims be pilietybės ar trečiųjų šalių piliečiams, kuriems Ukrainoje suteikta tarptautinė apsauga). Mažinti nacionalinėms prieglobsčio sistemoms tenkantį spaudimą prasminga ir sveikintina, tačiau kodėl šis principas nebuvo taikomas lig šiol, nors pietinės ES šalys, taip pat Italija, vis prašo?

Kilus Ukrainiečių pabėgėlių krizei, anot olandų mig­racijos teisės eksperto Martijno Stronkso, bene pirmą kartą ES realiai atsižvelgia į pabėgėlių norus ir poreikius: gauti būtinąją medicininę pagalbą, galimybę patekti į darbo rinką, vaikams – į švietimo įstaigas, o esant negaliai – į specializuotus centrus. Kaip ir galimybę laisvai rinktis emig­racijos kryptį. „Visi nuo Putino bombų bėgantys žmonės laukiami Europoje“, – pasirašant kolektyvinės apsaugos direktyvą pareiškė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Puiku, polemizuoja olandų teisininkas, tik gaila, kad tokio kvietimo neišgirdome 2015-aisiais, kai į Europą plūstelėjo milijoninė pabėgėlių banga iš Sirijos, sprunkanti nuo tų pačių V. Putino bombų. Vietoj kolektyvinės apsaugos sirų karo pabėgėlių laukė stovyklos Turkijoje, iš ten jau valtelėmis bandyta irtis į Europą. Šiandien Turkijoje išlieka daugiau kaip 3,7 mln. pakibusių gyvenimų, Europai galbūt niekada netapsiančių legaliais.

Posūkis ES migracijos ir prieglobsčio politikoje ryškus, bet ar jis pajėgs pakeisti pačią paradigmą ir įtvirtinti realų solidarumo mechanizmą? O gal liks išimtimi militarizuoto pasienio ir rasinės nelygybės tikrovėje? Stebėdama sekmadienio popietėmis parkuose besiburiančias badante ukrainietes, mąstau, kad šių moterų migracijos istorija beprotiškai sunki – atskirties ir aukojimosi dėl kitų, o šiandien dar ir karo traumų istorija. Vis dėlto joje esama šviesos ir pagarbaus aplinkinių įsiklausymo, orumo, to taip reikėtų ir kitų tautybių migrantėms. Sirėms, afganistanietėms, nigerietėms.

Toma Gudelytė – tekstų autorė, vertėja, kalbintoja, emigrantė. Gyvena Italijoje, renka įvairias istorijas ir bando jas prasmingai suausti.