„I got power, poison, pain and joy inside my DNA.“*
Kendrick Lamar

 

Kultiniame Breto Eastono Elliso romane „Amerikos psichopatas“ pavaizduota bakchanališkai estetizuota žmogžudystės scena. Pagrindinis herojus verslininkas psichopatas Patrikas Baitemenas prieš žudymo aktą visada pasakoja apie savo mėgstamą muziką. Užsimojus kirviu, lūžtančios kaukolės garsą nuslopina Philo Collinso arba post-punk grupių „The New Order“ ir „The Cure“ gitarų akordai. Toks literatūrinis muzikos įprasminimas jau seniai tapo įprasta intertekstualumo apraiška.
Tačiau kartais muzika virsta literatūra. Bobo Dylano gauta Nobelio premija jau tapo nuvalkiotu pavyzdžiu. Neseniai literatūros pasaulyje įvyko kai kas įdomiau – iš pavojingo Komptono rajono kilęs reperis Kendrickas Lamaras už ketvirtąjį albumą DAMN gavo Pulitzerio premiją. Pirmą kartą šis apdovanojimas skirtas muzikos kūriniui, nepriklausančiam klasikinei europinės muzikos tradicijai arba džiazui. Kitaip tariant, pirmą kartą šį prestižinį įvertinimą gavo popdaina.
Kuo albumas ypatingas? Kiekviena DAMN daina kelia konkretų socialinį klausimą, todėl visas rinkinys vertinamas kaip darnus politinis pasisakymas. Teminis dainų išdėstymas kuria bendrą prasmę, o klausant albumo atvirkštine tvarka vis tiek išlieka vienas visuomenę kritikuojantis metanaratyvas. Tai ne pirmas kartas, kai K. Lamaro albumas susiejamas pasakojimu. Antrame gatvės poeto darbe „Good Kid, M.A.A.D City“ (2012) tarp dainų buvo įterpti trumpi gyvenimiškas situacijas parodijuojantys intarpai, albumui taip pat suteikiantys vientisumo. Taip muzikinis albumas virsta linijinei progresijai paklūstančiu literatūros kūriniu.
Įdomesniu pavyzdžiu tapo rusų reperio Oxxxymirono (Mironas Fiodorovas) albumas „Gorgorod“. Šių metų pradžioje jis buvo nominuotas Aleksandro Piatigorskio literatūrinei premijai. Komisijos narė filosofė Ana Elaškina albumą pavadino poema. Pats Oxxxymironas neneigia K. Lamaro įtakos, tačiau pastarojo naratyvinę muzikos formą transformavo į rišlų romaną. Albume „Gorgorod“ pasakojama konkreti istorija: distopiniame mieste gyvenantis pripažintas rašytojas klausia savęs: „Может ли творец жить в башне слоновой кости?“ („Ar gali kūrėjas gyventi dramblio kaulo bokšte?“) Ir nusprendžia parašyti kūrinį, demistifikuojantį totalitarinį miestą. Kiekvienoje dainoje pasakojamas rašytojo kelias – nuo apatijos ir epifanijos iki jo nužudymu. Toks muzikinis naratyvas puikiai įsikomponuoja šalia klasikinės Aldouso Huxley’o, George’o Orwello ar Jevgenijaus Zamiatino distopinės kūrybos.
Literatūros ir muzikos ribą trynė jau senovės graikai. Mistiniam dainiui Orfėjui, dažniausiai vaizduojamam su lyra, priskiriamos poemos ir himnai. Be religinio orfizmo judėjimo jis taip pat įkvėpė kitus kūrėjus – pradedant Ferencu Lisztu ir baigiant Margaret Atwood. Orfėjo mitas parodo svarbią mūzų Euterpės (globoja muziką) ir Polymnijos (globoja lyrinę poeziją) charakterio savybę – meno transgresiją. Teigiama, kad Orfėjas įkūrė vyno dievo Dioniso kultą, kuris kaip tik ir propagavo siautulingą bakchanališką šventimą su gausybe orgijų, girtavimo ar gyvų gyvūnų draskymo. Orfėjo mitas mus moko, kad menas gali būti suvokiamas kaip taisyklių laužymas ir visų žanrinių formų transformacija.
Būtent taip reikia vertinti literatūrinę muzikos arba muzikinės literatūros formą – minėti apdovanojimai tik laužo oficialius, nusistovėjusius meno standartus. Svarbiausias klausimas – ar gali kas nors panašaus įvykti Lietuvoje? Ar atsiras muzikantas arba rašytojas, kuris sugebės sukurti transgresinį pripažinimo sulauksiantį kūrinį? Mums reikia ne vaikiškų knygų su diskais „Čiulba ulba ūbauja“ ar „Skruzdėliukas nežiniukas“, bet sinestezijos pagrindu žanrus ir idėjas miksuojančio kūrinio. Be abejo, kultūros puristai vis dar išpažįsta klasikinį aukštojo meno ir populiarios kultūros dualizmą, o ir sukurti repo albumą „Gyvenimas po klevu“ apie kaimo būtį yra sunku. Štai todėl mūsų kultūrai būtina meninių formų ir ribų griuvimo patirtis.

* „Gavau galią, nuodus, skausmą ir džiaugsmą savo DNR“.