Gabrielės Kutkevičiūtės nuotrauka

 

Muziejuje prie stalo užsimezgė kalba apie veidrodinius neuronus. Galima sakyti, jie yra instrumentas, kuriuo mokomės arba kuriuo jaučiame empatiją: tam tikra neuronų motorika, perduodanti elgseną, būseną, esatį to, ką mato. Įvairūs atlikėjai kartais tvirtina, kad pasisemia energijos iš publikos ar, atvirkščiai, kad publika jaučia artisto energiją (tebūnie ir Marinos Abramović). Tą patį vakarą skaitinėjau Antoniną Artaud – knygoje „Teatras ir jo antrininkas“ jis ieško, kaip teatrinė kalba gali (privalo?) atsisieti nuo žodžių, tapti ideali per fizinę scenos kalbą. Toks kvantinis pojūčių žodynas įmanomas tik žmonėms. Bet ar tikrai? Per „Sirenų“ spektaklį „Nejaukos slėnis“ (rež. Stefanas Kaegi) skaityti pranešimo kėdėje priešais salę pasodino robotą humanoidą. Prieblandoje iki pasigirstant pirmiesiems žodžiams salė akimis tyrė žmogaus siluetą, galop ryškėjant šviesoms darėsi vis pastebimesni guminę kaukę primenantys, grubiai paišyti bruožai ir iš pakaušio styrantys laidai. Pasitelkdamas nuotraukas, vaizdo įrašus, interviu iškarpas bei iš anksto įrašytą garso takelį robotas stengėsi pasakoti tiek savo sukūrimo, tiek matematiko Alano Turingo tragišką istoriją. Šis mokslininkas, Antrojo pasaulinio karo metais nulaužęs „Enigmos“ kodą, Didžiajai Britanijai padėjo iššifruoti nemažai nacių perduodamų pranešimų ir taip užkirsti kelią įvairioms atakoms. Be to, jis sukūrė ir testą, padedantį atskirti žmogų nuo dirbtinio intelekto, – saugiklį, leidžiantį manyti, kad kol slenkstis neperžengtas, su mašinomis dar galime jaustis saugūs. Pats A. Turingas buvo sulaikytas dėl homoseksualių santykių, priverstas arba kalėti, arba ryžtis cheminei kastracijai. Pasirinkęs pastarąją – nusižudė po poros metų.

Spektaklis plėtojasi keliomis kryptimis, klausia – ar dirbtiniam intelektui „žmogiškėjant“ mes „nerobo­tiškėjame“ (protezai, implantai, stimuliatoriai etc.), ar galime būti programuojami ne tik reklamų, socialinių tinklų, bet ir vadovėlių, papročių, nuostatų. Roboto ir žmogaus programavimas juk panašus. Kas bus, jei vieną dieną Turingo testo patys nebeįveiksime? Spektaklis kelia klausimą ir apie teatro priemones: kodėl taip reikalaujame mėsos, kūno ir kraujo, jei didžiąją dalį pasigėrėjimo sukelia tiesiog motorika, tikslumas: šviesa, garsas, dekoracijos ir panašiai, net (ypač per pandemiją) šitiek gyvenimo praleidus virtualybėje.

Spektaklyje atsiskleidžia ir kita istorija: kankinamas depresijos ir bipolinio sutrikimo dramaturgas Thomas Melle ieško, kaip atsikratyti prievolės dalyvauti renginiuose ir konferencijose, susitikti su žmonėmis, todėl sukurdina scenoje matomą savo antrininką. Netgi dramaturgui mirus ar nusižudžius, liktų robotas, atkartojantis jo atvaizdą ir žodžius.

Tai priminė Adolfo Bioy Casareso romaną „Morelio išradimas“: negyvenamoje saloje sukonstruotas aparatas kartoja įrašytus žmonių gyvenimo scenarijus, atkuria kūnus, balsus, elgseną, netgi gamtą ir aplinką. Ar įmanoma, kad pagrindinis veikėjas pamažu įsimyli vieną šių kartojamų atvaizdų, kad iš šių konstruktų, kaip ir iš „Nejaukos slėnio“ roboto laidų bei mechaninių sąnarių, skverbiasi šis tas ypač žmogiško, kad ir siela? Ar taip, anot A. Artaud, teatro kalba tampa ideali, ar, atvirkščiai, esame apgauti, nes nesant žmogaus mūsų patyrimai sumeluoti?

/ / /

„Poetiniame Druskininkų rudenyje“ (PDR) lengvai ironizuodama literatūros mokslininkė pasakojo, kad anksčiau redaktoriai ar dėstytojai vertindavo eilėraščius pagal tai, ar yra juose poezijos, ar nėra, pagal tai, kiek juose yra poezijos. Sunku tam nepritarti. Juk privalo tam tikra verbalinė kvantinė reakcija kibirkščiuoti žodžių jungtyse. Tik kaip ją apibūdinti ar pamatuoti?

Ar PDR yra poezijos? Apeigos, kaip ir kasmet, gausios. Norinčiam visur suspėti nesunku atsidurti tokioje situacijoje, kaip mano pažįstami islandai – jie, atvykę į Lietuvą, juokavo, kad per medžius nieko nesimato.

Agnės Žagrakalytės aukcione (kuriame surinktos lėšos buvo skirtos Ukrainai) pirkau Gintaro Grajausko, šių metų Jotvingių premijos laureato, peilį laiškams. Atsi­imant premiją jo rūbą ženklino užrašas „Antisocial Social Club“, o ir mano mintyse, kai atsiėmiau peilį, sukosi Gabrielio Garcíos Márquezo romano pavadinimas – „Pulkininkui niekas nerašo“.Kiek netikėtai jaunojo Jotvingio premija – Ramūnui Liutkevičiui ir puikiai viską į vietas sudėliojanti Ievos Toleikytės laudacija, kad jo tekstai yra lyg tamsi paribių dokumentika, neįžengiamų ligos ir pasąmonės klodų žemėlapis, būdas išgyventi ir judėti į priekį.

Pirmoji Jotvingių premija buvo įteikta 1985-aisiais, dar iki atsirandant „Poetiniam Druskininkų rudeniui“, ir ne už knygą, kaip dabar įprasta, o už vieną eilėraštį. Tuomet buvo apdovanotas Kornelijaus Platelio eilėraštis „Jotvingio malda, šuoliuojant į priešą“. Šiemet K. Platelis juokavo, kad jis – kaip Jungtinės Karalystės monarchas: spaudžia rankas, pasirašo apdovanojimus, priima svečius, tačiau nieko nesprendžia.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Prie stalo kalbėjomės, kad Sigito Gedos laikų PDR buvo kiek brutalesni – nieko keista būdavę gauti į dūdą arba būti nušvilptam, pašieptam, iškoneveiktam. Šią tradiciją džentelmeniškai pratęsė Nerijus Cibulskas, per jaunųjų poetų skaitymus vienam iš autorių šūktelėjęs „kas čia per ch****“ ir tėškęs durimis.

Per išėjusių poezijos knygų apžvalgą atrodė, kad leidinių daugiau nei bet kuriais kitais metais. Net ir skaitant vos po vieną eilėraštį su itin lakoniškais komentarais, pristatymas truko ilgiau nei dvi valandas. Tačiau anoniminių eilėraščių konkursų komisija griežė dantimis, kad didžioji dalis tekstų vos paskaitomi arba tiesiog niekam tikę. Vieno autoriaus tekstus atmetė, nes humoristinio eilėraščio kategorijai pateikė „jumoristinį“, kitą įpareigojo nebevartoti frazės „šizofreniška tyla“. Galbūt nebloga mintis grįžti prie mažumėlę kritiškesnio tono ir vertinant per metus išėjusias knygas. Tai anksčiau puikiai sekėsi Arnui Ališauskui.

Kartu su Jonu Valoniu gavome leidimus vidurnaktį per slaptuosius skaitymus kurti laužą. Skaitėme įvairiais metais Druskininkuose viešėjusių užsienio poetų eilėraščius. Personalo suneštų lentgalių užteko porai valandų – atrodė, kad gyvenam ilgai ir laimingai, be jokių pozų, distancijos ar bravūros. Kažkas apskaičiavo, kad laužų per PDR nieks nekūrė gal 10 metų. Beje, kodėl naktiniai „Poezijos pavasario“ skaitymai prie laužo vyksta 18 val.?

Kad ir kiek stengčiausi, tai neatskleis viso PDR audinio rašto, o poezijos jame apsčiai. Tokia bežodė sąveika, bendras buvimo kartu vardiklis – kuo daugiau įdėsi, tuo daugiau išsiveši.

Apskritai šie metai kupini empatijos ir supratingumo. Imu manyti, kad būtent šis bruožas mus (kaip europiečius?) labiausiai skiria nuo Rytų kaimynų. Įmanoma, kad empatijos, veidrodiškų neuronų padedami tampame neatsparūs tiek kitiems žmonėms, valstybėms, tiek ir mašinoms ar medijų algoritmams. Net jei ir taip, ką gi.

Zigmas Pakštaitis – iš „Poetinio Druskininkų rudens“ grįžęs kultūros procesų dalyvis.