Agamemnonas studentiškai. Ištraukos iš studentų recenzijų

Dar rugsėjo mėnesį, artėjant Rusijos režisieriaus Konstantino Bogomolovo režisuoto spektaklio pagal Euripido dramas „Mano tėvas –­ Agamemnonas" premjerai (rugsėjo 13–14 d.), Klasikų asociacija drauge su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedra ir Valstybiniu Vilniaus mažuoju teatru paskelbė antrąjį recenzijų rašymo konkursą šalies universitetų studentams. Konkurse siekta skatinti recenzijų rašymo kultūrą tarp šalies akademinio jaunimo ir tuo pačiu prisidėti prie teatro kritikos, klasikinės kultūros ištakų ir intelektualinės minties tradicijų sklaidos Lietuvoje.
Siūlome ištraukas iš geriausių studentiškų recenzijų.

„Mano tėvas –­ Agamemnonas“. Martyno Aleksos nuotrauka

Ana Marija Mackevič:
„Žvilgsnio pro svetimus langus" atmosferą sukuria scenografija, vaizduojanti paprastą, pilką, niūrų kambarį: sofa, televizorius, stalas, dvi kėdės, durys, atviras balkonas. Ant sienos virš stalo kabo medinis kryžius. Ant lentynos stovi prisukama balerinos statulėlė, o šalia jos – lygiai tokia pat Nukryžiuotojo, kuri besisukdama paguodžia gedinčią dukters Klitaimnestrą. Štai ir viskas. Šis kambarys yra toks pat negyvas, kaip ir jame gyvenantys žmonės.
Kalbant apie šį spektaklį, ypač verta paminėti aktorių darbą. Jiems pavyko atlikti nepaprastai sunkią, beveik neįmanomą režisieriaus duotą užduotį – vaidinti nevaidinant. Aktoriams buvo liepta pamiršti viską, ką jie darė iki šiol, nesinaudoti nei balsu, nei kūnu, nei mimika: scenoje jie primena robotus bandančius vaidinti žmones. Atrodo tai įspūdingai, tačiau vėlgi ne visai aišku, kam viso to reikėjo. Oksimoroniškai tokio vaidinimo fone skamba ir režisieriaus paaiškinimas, kad jis reikalauja iš jų ne vaidinti istoriją, bet padaryti ją savą. Aktoriui, patikėjusiam, kad tradicinė vaidyba, anot režisieriaus, yra „ubagavimas", turbūt sunku buvo suvokti, kaip tokia idėja gali derintis su persikūnijimu.

Agnė Patackaitė:
Šiame spektaklyje daug subtilios ironijos. Todėl dukra žiūri savo mėgstamiausią serialą, kuriame, prieš nukryžiuojant Kristų, jam duodama atsigerti vandens. Todėl triskart kartojamas tas pats tekstas, nes motina mėgaujasi, klausydamasi tragiškos istorijos. Todėl papasakojamos lyg trys istorijos, kuriose veikėjai – skirtingi, bet naratyvas yra su tuo pačiu aukos ir aukojimo motyvu. Ir nors spektaklyje sakoma, kad „barbarai – vergai, o graikai – ne vergai", tačiau iš tikrųjų jie (mes) – vergai, paklūstantys nusistovėjusiai mąstymo paradigmai. Juk Agamemnonas pats pasako, kad jam nėra taip jau būtina aukoti savo dukrą. Motina bando priešintis dukros paaukojimui, bet paskui pati lyg ir išgyvena katarsį dėl jos „iš anksto nulemto likimo". Dukra lyg ir džiaugiasi dėl savo mirties, nes kas gi iš to gyvenimo... Orestas nužudo savo motiną, nors, tiesą pasakius, jie visi čia yra negyvi, nes jau mirę arba mirs.
Laiko samprata ir jo vienovė ardoma tekstu, todėl nebeaišku, ar jie sapnuoja, ar mes sapnuojame juos.

Giedrė Malūkaitė:
Kas tikrai yra scenoje – tai aktorius. Tačiau kokią vietą šiame spektaklyje užima aktorius? Bandant suprasti šį spektaklį, aktoriaus vaidmuo nėra svarbus. Aktorius – tik režisieriaus įrankis. Įrankis, kuris tiesiog pasakoja, o ne mistišku būdu tame pasakojime gyvena. Aktorius nei gyvena Kito gyvenimo, nei patiria, nei miršta kaip Kitas. Kam jam visa tai? Ar aktoriui nepakanka savo gyvenimo, patirčių ir susidūrimo su anapusybe, kad jis pats galėtų tai suprasti? Ar nebūna keista matyti aktorių po spektaklio, jausti, kad jis kremtasi, nes „netinkamai numirė"? Tai apgaulė ir nieko daugiau. Šios pigios apgaulės režisieriaus Bogomolovo spektaklyje nė su žiburiu nerasi. Tačiau ką po galais ten iš viso galima rasti? Ten nieko nevaizduojama, ten daug nihilizmo. Tačiau būkime sąžiningi prieš save ir kitus: argi šiuolaikinis žmogus dar gali reprezentacinio teatro akivaizdoje patirti aristoteliškąjį katarsį? Ar tik nebus taip, kad proto jautrumas šiais laikais ima viršų prieš širdies jautrumą? Širdies šis spektaklis galbūt ir nepalietė, tačiau protą – kaip reikiant. Klausimai be jokio režisieriaus komentaro, be jokios replikos, be jokio numanomo atsakymo. Atsakymų nėra. Vien tik klausimai. Tačiau net ir keliant klausimus, formuojasi naratyvas.

Tomas Riklius:
Niekas nesistengia apgauti žiūrovo emocijomis, kurių pats nejaučia, niekas nebando įtikinti, jog sakomi žodžiai yra išties jaučiami. Euripido spektaklyje yra tiek, kiek jo gali rasti, pavyzdžiui, prekybos centre. Tragiko vardas tik kaip kokio muilo pavadinimas, nes ištraukos panaudojamos tiesiog kaip elementarus tekstas, kaip laikraščio antraštė. Tekstas neturi konteksto, neturi dvasios – tekstas yra tiesiog žodžiai, kurie leidžia Bogomolovui tapti jo teatro tikėjimo apaštalu, beldžiančiu į teatro salės duris. (...) Pagal muzikinės dėžutės melodiją ant stalo besi­sukantis Nukryžiuotasis, Agamemnonas, Odisėjas ar tiesiog kažkoks veikėjas, su ironiška šypsena siūlantis dukters netekusiai motinai skulptūrėlę kaip paguodą, bei pabaiga be pabaigos – pagrindiniai spektaklio akcentai, paverčiantys jį manifestu prieš šiandienį teatrą, kuriame viskas suvaidinama ir pervaidinama, aktoriai neriasi iš kailio kurdami emocijas, kurių nepatiria, tekstai nagrinėja visuomenės ydas, kurios yra tokios pat netikros, kaip ir teatras, nuolat bandantis įtikti žiūrovui, sukelti jam gailestį. Bogomolovas sako –­ ne! – ir prisuka Nukryžiuotąjį.

Daina Habdankaitė:
Mūsų aptariamo spektaklio atveju tėvas yra ne kažkieno, o „mano", nuosavas. Rodosi, kad bus kalbama pirmu asmeniu, kad svarbiau yra kalbėtojo pozicija, jo išgyvenimas ir patyrimas, o ne nuoroda į bendrą kontekstą. Čia nebus kuriamas diskursas ateities kartoms arba, šiuo atveju, žiūrovui. Ir tai gerai matyti aktorių vaidyboje, kuri pasirodo besanti nukreipta į vidų, į aktoriaus savęs paties suvokimo perkeitimą, užuot kūrusi vaizdinį žiūrovui. Čia esame tik stebėtojai, kurie, kaip pats režisierius nurodo pristatydamas šį darbą, turi galimybę stebėti vaizdą pro daugiabučio langą. Toks stebėjimas yra semantiškai korėtas, nes lango rėmai siauri, vaizdai fragmentuoti, todėl, viena vertus, tokie kasdieniai ir įprasti, tačiau kita vertus, atitolę nuo stebinčiojo, universalizuoti, susvetimėję, sukeistinti. Sukeistintas ir pats teatras, kuriame laužomos pamatinės spektaklio konvencijos.