Režisierius ir Maskvos Gogolio cent­ro teatro meno vadovas, stovintis skersai gerklės Rusijos meno cenzūrai, Kirilas Serebrenikovas negalėjo atvykti į Vilniuje vykstantį „Sirenų“ festivalį, nes jam teismo sprendimu skirtas namų areštas. Tačiau jo spektaklis „Artimas miestas“, Latvijos nacionaliniame teat­re pastatytas pagal lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, sutraukė pilną LNDT salę žiūrovų – nuo parterio iki amfiteatro palubių. Spektaklio premjera Rygoje įvyko šių metų kovą, o pati pjesė, M. Ivaškevičiaus parašyta 2005 m., – tuomet jo paties režisuota ir parodyta festivalyje „Naujosios dramos akcija“.

Pernai dramaturgas sukūrė naują pjesės variantą, kurį spalio 6 d. pirmąkart ir pamatė lietuvių žiūrovai. Kitokį. Galima sakyti, naują pjesę su senosios pamušalu. Kurios viena iš personažų linijų išaugo žavingus intertekstualius, bet vaikiškus Karlsono ir Undinėlės rūbus, ir tapo nuogesnė, aktualesnė, labiau pritraukta prie visuotinai diskutuojamų šio pasaulio realijų. Galima ginčytis, kuris pjesės variantas meniškai įtaigesnis, bet tenka sutikti, kad naujasis „Artimas miestas“ leidžia K. Serebrenikovui atvirai ir drastiškai prabilti apie lyčių stereotipus, sekso vergiją bei moters ir vyro santykių rutiną.

Kitas miestas

2005 m. įvyko ne tik „Artimo miesto“, bet ir Jevgenijaus Griškoveco „Miesto“, režisuoto a. a. Sauliaus Mykolaičio, premjeros. Ir temos jose gvildentos panašios: tuštumos pojūtis ir noras atrasti „tikresnį“ gyvenimą, kuris yra... kažkur ten. Būti viena koja ten, o kita – čia. Naujame pjesės variante sutuoktinių Svantės ir Anikos dialogai išliko bemaž nepakitę, tik švediškas Svantė tapo latvišku Ivo, o jųdviejų sūnus Johanas gavo vardą Juris. Anika (akt. Maija Doveika) ir Ivo (Gundaras Grasbergas) vaidina vienas kitam iki gyvo kaulo įsiėdusius sutuoktinius, be to, išryškina jų savijautos buitinį lyg­menį: nuobodulį, nuovargį, nekantrumą. Dramaturgo aforizmai ir metaforos skamba kaip primityvus kibimas prie žodžių, kuriuos vartalioja tarsi karštas bulves, nes nelabai ką turi pasakyti. Šiuo požiūriu personažai itin skiriasi nuo tų, kuriuos paties dramaturgo režisuotame spektaklyje vaidino Airida Gintautaitė ir Vytautas Anužis – anie kalbėjo suvokdami gilesnį, egzistencinį klodą, bemaž sąmoningai nihilistiškai pasirinkdami tamsą. O K. Serebrenikovo spektaklyje gyvenimas – gryna buitis, perteikiama punktyrais, apibendrintais štrichais. Aktoriai įkūnija paprastus, netgi kiek primityvokus personažus. Ir jų abiejų „nuotykiai“ Kitame mieste tėra tik instinktų tenkinimas, kilęs, deja, tik dėl nesuvoktų egzistencinių paskatų. Šis nesusivokimas ir negebėjimas susikalbėti (išskyrus beprasmį žongliravimą žodžiais) ir kuria spektaklio dramatizmą. Beje, latviški žodžiai „šeit“ („čia“) ir „tur“ („ten“), kuriais, sunarstytais iš švytinčių raidžių, manipuliuojama scenoje, pridėjus vieną balsę, persiskaito kaip lietuviškas sakinys „TURi iŠEIT“ – turi išeiti, ir čia jau žiūrovo reikalas nuspręsti, kas ir iš kur turi išeiti.

Nuo bejėgės undinėlės iki pražūtį lemiančios sirenos

Kita siužetinė linija atskleidžia Bilo (akt. Kasparas Zvygulis) ir Undinėlės-Sirenetos (akt. Dita Lūrinia) santykius, kurie yra tarsi veidrodinis Ivo ir Anikos santykių atspindys. Senojo pjesės varianto pusiau komiškus Karlsono postringavimus apie tai, ką tokia moteris kaip Undinėlė gali suteikti tokiam supervyrui kaip Karlsonas, keičia maniakiški Bilo išvedžiojimai apie moterų apipjaustymą. Kai Bilo sadizmas, regis, pasiekia aukščiausią tašką, įvyksta šios veiksminės linijos dedramatizacija – fantazijos išsisklaido, ir Sireneta grįžta į savo „čia“, į savo buitį, o Anika, priešingai, tampa savo seksualinių nuotykių auka ir žūsta Kitame mieste. Undinėlė jūreivius viliojančia ir pražūtį lemiančia sirena virsta nepastebimai – priklausomybė santykiuose abipusė ir jeigu kenčia vienas, tai savo kailiu pajunta ir kitas.

Ten būti čia

Vienoje iš scenų, kurioje Anika traukiniu vyksta į Kitą miestą ir susipažįsta su Brigita (akt. Marija Bėrzinia), traukinys ima lėkti tuneliu – žybsi blausios šviesos, tampa nebeaiškūs daiktų ir žmonių kontūrai, viršų ima tamsa ir greitis. Tai tarsi įpratimo jėga, apie kurią, sugrūdusi džemu išteptus pirštus kekšei Larsui (akt. Arturas Krūzkopas) į burną, kalba Anika – akla, nematanti pasirinkimo, judanti viena kryptimi. Seksualinis pasitenkinimas virsta moters ir vyro santykių pagrindu, kuriuo lekiama kaip tuneliu – nesusivokiant, be atodairos.

Spektaklyje iškalbinga paties režisieriaus kurta scenografija, kurioje centrinę vietą užima didžiulė lova, o ją pastačius ant šono jau įžiūrime lagaminą. Langas, per kurį Ivo žiūri į Kito miesto šviesas, kai kuriose scenose tampa langu, per kurį vienas į kitą žiūri Anika ir Larsas, arba vyras ir moteris – vienas kitam taip pat esantys „čia“ ir „ten“. Šioje pjesėje dramaturgas, tęsdamas savo pirmojo dramų rinkinio „Artimas“ problematiką, plėtoja jam svarbią temą: šalia, kartais per arti esantį artimą žmogų gaubia tamsa. Naujame pjesės variante M. Ivaškevičius išėjo iš lokalios Malmės bei Kopenhagos erdvės ir prabilo apskritai apie pasaulio miestą, kuriame susitinka vyras ir moteris. „Čia“, o drauge ir „ten“ – susisukęs palydovinio ryšio antenos viduryje – lieka tik vaikas, aukštu monotonišku balseliu kalbantis Juris (akt. Karlis Reijeras). Jis norėtų švęsti Kalėdas.