x Agnė Muralytė

 

Claire Heggen gyvena Paryžiuje. Aktoriaus kūnas, judesys ir gestas sudaro jos kūrybos esmę. Menininkė tiria ir plėtoja judesio teatrališkumą, plėtoja dialogą su kitais scenos menais – šokiu, cirku, muzika, lėlių ir objektų teatru. Claire, brandaus amžiaus moteris, pritrenkia energija ir vikrumu. Jos spektakliai palieka didžiulį įspūdį, nes yra nepaprastai poetiški.

 

„Aeterna“, 2017. Davido Schafferio nuotrauka.

 

Gal galėtumėte prisistatyti skaitytojams.

Esu teatro „Claire Heggen – Théâtre du Mouvement“ meno vadovė. Kartu su aktoriumi ir režisieriumi Yves’u Marcu šį judesio teatrą įkūrėme 1975 m. Paryžiuje. Pastatėme apie 30 spektaklių, su kuriais gastroliavome po pasaulį ir aplankėme apie 60 šalių. Mūsų veikla – tai meninis tyrinėjimas, kūrybinis procesas ir spektaklių rodymas. Taip pat mokymas – vedžiau užsiėmimus savo trupės nariams. Mūsų kūryba prasidėdavo nuo darbo su judesiu pasirinkta tema, pavyzdžiui: žmogaus ėjimas, judesio muzikalumas, darbas su kaukėmis ant skirtingų kūno dalių, aktoriaus ir daikto santykis... Mums rūpėjo ištirti teksto, siužeto, balso, objektų ryšius su judesiu. Po ilgų bendradarbiavimo metų su Y. Marcu nusprendėme sukurti atskirus savo vardo teatrus.

 

„Bugs“ („Vabalai“), 1992. Didier Pruvot nuotrauka.

 

Šokate nuo vaikystės, o vėliau susidomėjote teatru, tiesa?

Taip, bet tai nutiko ne iškart. Mano veikla visuomet buvo susijusi su kūnu. Būdama maža mokiausi baleto. Vėliau nustojau šokti, studijavau fizinį lavinimą. Paskui mano gyvenime atsirado modernus šokis. Panašiu metu pradėjau lankyti Étienne’o Decroux, žinomo prancūzų mimo, užsiėmimus, skirtus kūno ekspresijai. Jis mokė netekstualaus teatro. Tai man buvo didelis atradimas, nes susipažinau su teatrališkumu, kuris gimsta ne iš žodžio, bet iš judesio.

 

„Encore une heure si courte“ („Dar viena tokia trumpa valanda“), 2014. Sandrine Penda nuotrauka.

 

Ką radote teatre, bet ne šokyje?

Šokdama jaučiau, kad mano kūnas priešinasi bandymams išgauti reikalaujamą lengvumą– šuoliams ir sukiniams ore. Kūno mimika (mime corporeal), kurios mokė É. Decroux, veikia visiškai priešingai, nes yra grįsta santykiu su žeme – tarsi pėdos į ją šaknytųsi ir visada jaustume atramą po savimi. Todėl tuo pat metu šokdama ir mokydamasi mimikos jaučiau vidinius prieštaravimus. Mano tikslas buvo rasti būdą, kaip iš abiejų disciplinų pasiimti tai, ko reikia mano kūrybai. Visuomet pabrėžiu, kad neužsiimu pantomima, nes tai skiriasi nuo mimikos. Pantomima imituoja kasdienius veiksmus, o mano darbas siekia ne iliustratyvumo, bet poetiškumo.

 

„Équilibre instable“ („Nestabilus balansas“), 1977. Michel Bouhier nuotrauka.

 

Kas labiausiai darė jums įtaką?

Pamenu, karjeros pradžioje įspūdį padarė dvi menininkės, mimės ir É. Decroux mokinės – Pinok ir Matho. Sužavėjo jų kūnų ekspresyvumas. Išties mano kelionė į teatrą prasidėjo būtent tada. Nors turėjau daugybę gerų mokytojų, tačiau pažintis su É. buvo kertinė. Kai susitikome, nebuvau pradedančioji – gerai valdžiau savo kūną. Jis matė, ką galiu ir jam patiko mano darbas. Jo užduotis buvo struktūrizuoti mane. Taip pat mane, kaip menininkę, formavo matyti šokio ir teatro spektakliai, paveikslai bei knygos.

 

„Le chemin se fait en marchant“ („Kelias trumpėja einančiam“), 2005. Christophe Loiseau nuotrauka.

 

Kokia buvo teatro „Théâtre du Mouvement“ pradžia?

Pradžioje trupę sudarė Y. Marcas ir aš. Režisuoti išmokome režisuodami vienas kitą. Po 8 darbo metų kaip duetas nusprendėme, kad norime dirbti su grupe, kurioje būtų 6–7 nariai. Surinkta trupė buvo labai įvairi – prie mūsų prisijungė dramos aktoriai, šokėjai, mimai, keli mūsų mokiniai, jie, dirbdami kartu, ilgainiui tapo profesionaliais aktoriais. Sukūrėme teatrą, kuriam buvo svarbus judesys ir kuris labai skyrėsi nuo dramos bei pantomimos.

Kaip keitėsi jūsų kūrybos estetika?

Visuomet ieškojome skirtingų raiškos formų. Pradžioje dirbome su žmogaus eisena. Ketveri metai buvo skirti tyrinėjimams, stebėjimui, eksperimentavimui šia tema. Šis darbas formavo trupės veiklą, o kartu davė galimybę išsivystyti 4 spektakliams. Taip pat tyrinėjome gyvuliškumo temą – kūrėme pasirodymą, kuris vadinosi „Vabalai“. Vėliau atsirado spektaklių apie baimę ir judesio muzikalumą. Priklausomai nuo temos keitėsi ir estetika. Kiekvieną kartą ieškojome skirtingų judesio formų ir būdų scenarijui sukurti. Todėl nėra vienos estetikos, yra daugybė.

 

„Le Petit Cepou“ („Mažasis Cepou“), 2001. Fabien Calcavechia nuotrauka.

 

Kaip pasirenkate temą spektakliui?

Atsitiktinai. Susižavėjau žmogaus eisena, nes É. Decroux užsiėmimuose apie kūno ekspresiją mokė įvairių ėjimo būdų. Kaip žmonės vaikšto gatvėje, kaip atsiranda naujų ėjimo būdų, kokia yra mechanika. Visos šios mintys nugulė spektaklyje „Nestabilus balansas“. Vėliau mane sužavėjo gyvūnai. Nesiekėme suvaidinti, kad žiūrovas atspėtų, koks tai žvėris. Įdomu buvo dirbti su gyvuliška energijos tėkme ir dinamika. Šis darbas prieštaravo É. Decroux metodams, kurie aktoriaus judesius artikuliuoja. Spektaklyje „Vabalai“ tyrinėjome vabzdžių judėjimą. Taip pat režisavau studentų spektaklį apie gyvūnų piršlybas Barselonos teatro institute. Susidomėdavome kažkuo, pradėdavome tyrinėjimus ir taip atrasdavome temą spektakliui. Kartais gali perskaityti knygą, pamatyti paveikslą ar seną artimųjų nuotrauką, kuri įkvėps kūrybai. Spektaklis „Šviesus šešėlis“ pasakoja tikrą mano šeimos istoriją.

Ar tiesa, kad niekada nekuriate spektaklių pagal parašytą scenarijų, pagal knygą?

Vieną vienintelį kartą kūriau spektaklį pagal literatūrinį veikalą, Pépito Matéo knygą „Mažasis Cepou“. Bet ir tai buvo labiau istorijos įsivaizdavimas nei jos pasakojimas.

Ką reiškia aktoriams skirti jūsų žodžiai „pasiimti tekstą iš judesio“?

Neiliustruoju istorijos judesiu. Dirbdama su kūnu atsirenku įvaizdžius, kurių seka ir tarpusavio santykis virsta istorija. Būtų įdomu, jei atsirastų dramaturgas, norintis parašyti pjesę mano spektakliui, nes pati to niekada nedariau. Tiesa, sukūriau nedidelį tekstą autobiografiniam monospektakliui „Kelias nueinamas einant“. Tai padėjo atskirti konkrečius gyvenimo etapus, apie kuriuos norėjau pasakoti publikai. Jeigu man reikalingi žodžiai spektaklyje, juos pasakau. Tačiau niekada nepradedu kūrybos nuo teksto, nes istoriją pasakoja judesys. Judesio teatras gali būti abstraktus kaip šokis, bet niekada toks aiškus kaip žodis.

Ko reikia, kad pradėtumėte kurti naują pasirodymą?

Kaip sakiau, kūryba gali prasidėti nuo įvaizdžio ar vieno elemento, atrasto dirbant. Spektaklyje „Aeterna“ aktorė Elsa Marquet Lienhart sukūrė jausmingą sceną pasinaudodama taisykle iš mano užsiėmimų aktoriams. Vieno techninio prisitaikymo užteko, kad išsivystytų solinė scena, kuri veikia žiūrovą.

 

„Ombre Claire“ („Šviesus šešėlis“) , 2013. Christophe Loiseau nuotrauka.

 

Minėjote, kad nekuriate personažų.

Taip, nekuriu vaidmenų. Režisieriaus Y. Marco spektaklyje apie baimę „Vieta, arba Kronika apie chronišką baimę“ mano užduotis buvo nieko nebijoti. Galima sakyti, buvau arti personažo, bet jis buvo abstraktus, nes niekada neieškau vaidmens psichologijos. Jaučiu ir suvokiu emocijas scenoje, bet jų raiška nėra tokia, kaip gyvenime – nerodau jų veidu.

Kodėl jūsų darbe nėra psichologinės vaidybos?

Manau, tai ateina iš praktikos su É. Decroux – jis nemokė psichologijos, bet dirbo su kūno architektūra ir jausmais. Jo suvokimas apie kūną lenkė laiką, kuriame gyveno. Tačiau É. Decroux aiškiai neįvardijo savo praktikų, todėl turėjau sugalvoti žodinius terminus, kad geriau suprasčiau jo ir savo darbą. To, ką atradau É. Decroux užsiėmimuose ir išvysčiau vėliau, jis man tiesiogiai niekada nepasakė.

Kaip susidomėjote darbu su lėlėmis?

1988 m. Paryžiuje su trupe kūrėme spektaklį „Dar viena tokia trumpa valanda“. Dirbome su dėžėmis, lentomis ir judesio muzikalumu. Sprendžiau galvosūkį, kaip judėti su daiktais. Tuo pat metu buvau pakviesta dėstyti nacionalinėje lėlių mokykloje. Paprašyta mokyti jaunus lėlininkus ėmiau analizuoti santykį tarp objekto ir kūno. Tai buvo pradžia darbo, kurį tęsiu šiandien.

Jūs vis dar ir vaidinate, nors galite tik režisuoti.

Vieta, kurioje jaučiuosi gyviausia, yra scena. Man tiesiog gera būti joje. Patyriau neapsakomą scenos džiaugsmą, kai man buvo 8 ar 9 metukai, ir niekada to nepamiršau. Tuomet su šeima gyvenome Maroke, paskui grįžome į Prancūziją, kur viskas buvo kitaip. Ten pradėjau dirbti su kūno ekspresija, vėl atsiradau scenoje ir supratau, kad tik tuo noriu užsiimti. Troškau vaidinti, o ne mokyti ar režisuoti, nors du pastarieji dalykai yra labai panašūs. Kai gyvenau Maroke, jaučiausi prancūze. Kai grįžau į Prancūziją, jaučiausi marokiete. Esu užaugusi tarp dviejų kultūrų ir man patinka keliauti, bet tikroji mano vieta yra teatras.

Kuriate teatrą jau daugiau nei 50 metų. Kas jums suteikia jėgų?

Žinojimas, kad mūsų darbas naudingas žmonėms – tiek aktoriams, tiek žiūrovams. Stebėdama šokio ar judesio teatro spektaklį publika patiria emocijas dėl veidrodinių neuronų, kalbančių iš kūno kūnui. Man malonu, jei kam nors padedu suprasti, kad nėra vieno modelio, yra daugybė galimybių. Nereikia būti tik sportiškam ar balerūniškam. Kūnas yra labai lankstus, turi gebėjimą keistis. Reikia apie jį galvoti ne tik kaip apie formą. Savo darbe leidžiuosi būti veikiama mąstančio kūno, kuris nėra skirtas demonstracijai. Kovoju su primestomis idėjomis, kad teatras turi būti vienoks, o šokėjai – tik tokie ir ne kitokie. Bet juk gali būti ir taip, ir šitaip, ir dar kitaip. Reikia leisti dalykams plėtotis ir būti lanksčiam, nenubrėžti ribų mene. Mėgstame įvardyti: tai yra pantomima, tai yra šokis, o tai teatras. Dabar viskas maišosi, bet kai mes pradėjome kurti, to neturėjome. Nebuvo idėjų apie kūno įvairiapusiškumą.

 

„Si la Joconde avait des jambes“ („Jei Džokonda turėtų kojas“), 1996. Didier Pruvot nuotrauka.

 

Ar jums rūpi kritika?

Paprastai spektaklius žmonės priima labai gerai. Jie negalvoja, ar tai mimika, ar šokis. Jie pamato, jiems patinka. Kalbant apie kritikus, labai sunku jų prisikviesti. Jie neateina, nes mano, kad tai yra mimika, todėl neįdomu. Taip pat jie mano, kad „Théâtre du Mouvement“ yra seniai gyvuojanti trupė, kuriai nereikia kritikų dėmesio. Bet tai netiesa.

Kaip atradote metodus, skirtus kūno judesiui lavinti?

Dideli dalykai išauga iš ko nors labai paprasto. Jiems augant galima užčiuopti skirtingas galimybes. Darbe su objektu pati materija padiktuoja kryptį. Tam nereikia vaizduotės, reikia įsiklausyti. Stebiu ant grindų padėtą kamuoliuką ir galvoju, ką galiu su juo padaryti: liesti, į jį žiūrėti, jis gali riedėti toli arba arti mano kūno, po juo ir t. t. Kai dėstau studentams, mokausi iš jų, nes jie nuolat atranda kažką, ko dar nebuvau apsvarsčiusi.

Ką manote apie improvizaciją?

Galima būti labai preciziškam net improvizacijoje. Vietos laisvei yra ir griežčiausios struktūros spektaklyje. Mano darbo metodai taip įaugę į mano kūną, kad negalvoju apie tai, ką darau. Tiesiog žinau, kad mano kūnas pasiruošęs improvizuoti. Man tai patinka, nes tuomet ypač jautriai jo klausausi. Visuomet improvizuoju pagal žaidimo taisykles. Spektaklyje kartais tiesiog turi reaguoti į netikėtą vyksmą. Viskas priklauso nuo aktoriaus patirties. Negaliu pasakyti, kas gali scenoje improvizuoti, o kas ne. Kiekvienas pasirenkame. Nesu dogmatiška ir nesakau „taip“ arba „ne“, veikiau „galbūt, kodėl gi ne“.

Kodėl žmonės eina į teatrą?

Apskritai teatrą? Dėl pramogos. Gauti estetinį pasitenkinimą, išgyventi emocijas, patirti katarsį. Kartais teatre galime rasti atsakymus į klausimus, kylančius gyvenime. Galbūt ieškoma kitoniškumo, naujų dalykų.

Ar kada pagalvojote, kad reikės sustoti?

Niekada nesusimąsčiau apie tai. Jeigu reikėtų rinktis, ko atsisakyti, atsisakyčiau mokyti, nes buvimas scenoje man teikia didžiulį džiaugsmą. Ypač momentas, kai atsiranda bendras aktoriaus ir publikos kvėpavimas bei jausmas, kad esame vieni dėl kitų. Man įkvėpus, įkvepia jie. Tuomet turiu galimybę nustebinti publiką ir su ja žaisti.

Dabar sunkiau rasti laiko kūrybai nei anksčiau, nes daugiau laiko praleidžiu prie kompiuterio nei scenoje. Turiu organizuoti savo teatro veiklą, vesti mokymus, atsakinėti į laiškus. Be to, mano amžius yra kitas... Norėčiau sukurti paskutinį savo pasirodymą apie seną moterį. Kadangi turiu gabumų klounadai, tai būtų ne tragiškas, o labiau komiškas monospektaklis. Nedaryčiau pasirodymo su raudona nosimi, tiesiog kurčiau kažką humoristinio apie senatvę. Esu sena, bet galiu iš to pasijuokti.