Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ šiemet truko išskirtinai ilgai. Pirmojoje liepos pusėje žiūrovus pasitiko penki išskirtiniai darbai, o mėnesiui persiritus į antrąją – dar septyni. Kadangi daugelis pasirodymų buvo kartojami keletą vakarų iš eilės, galimybę pamatyti turėjo visi norintys.

 

Antrosios festivalio dalies peržiūrą pradėjau nuo spektaklių diptiko. Pirmasis buvo Nielso Claeso spektaklis „Paženklintas“. N. Claesas yra belgų šokėjas, puikiai pažįstamas Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulyje, įvertintas net dviem Auksiniais scenos kryžiais. Choreografas teigė, kad jo darbas yra apie patyčių, kaip reiškinio, pasekmes žmogui, jų poveikį tolesniam gyvenimui. Pasirodymo pradžioje šokėjas yra apsirengęs tramdomuosius marškinius, iš kurių vėliau išsilaisvina. Lenkų kūrėjos Martos Wołowiec „Tens“ nagrinėjo visiškai kitą temą. Spektaklio pagrindinis uždavinys – pademonstruoti kūną kaip elektros generatorių. Šokėja, pasitelkusi nedidelius kūno virpėjimus, kvėpavimą ir elektroninę muziką, sukūrė akiai itin malonų vaizdą. Nors sunku pasakyti, kodėl būtent šie du pasirodymai buvo pasirinkti rodyti kartu, bet tai buvo kokybiško šiuolaikinio šokio vakaras.

 

 

 

 

„Paženklintas“. Nuotraukos iš organizatorių archyvo

 

Labiausiai lauktas ir reklamuotas festivalio pasirodymas – portugalų dueto Jono Lopeso ir Landerio Patricko darbas „Atsiskaitymas tik grynais“. Sterilioje NDG erdvėje žiūrovus pasitiko du ekstravagantiškai apsirengę vyrai ant rožinių riedžių. Ant baltų galerijos grindų stovėjo du nedideli balti arkliai, kurie ima judėti įmetus vieno euro monetą. Kai žiūrovai suprato, ko iš jų tikimasi (kad įmestų monetą kaskart arkliams sustojus), pasirodymas įgavo pagreitį ir dainų bei šokių pavidalu Jonas ir Landeris papasakojo apie įvairius arklio vaidmenis žmonių visuomenėje: dirbant žemę, užkariaujant naujas teritorijas, pramoginiuose renginiuose, cirkuose... Nuotaika ir subtiliu humoru išsiskyręs spektaklis sulaukė netgi penkių pakartojimų Vilniuje ir gastrolių į Šiaulius.

 

 

 

„Atsiskaitymas tik grynais“. Nuotraukos iš organizatorių archyvo

 

Gretos Grinevičiūtės spektaklio „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ premjera buvo tiesiogiai transliuota dar lapkritį, tačiau pirmą kartą parodytas gyvai auditorijai tik vykstant „Naujajam Baltijos šokiui“. Nors pasirinkta vieta – Meno ir mokslo laboratorijos kiemas – kėlė abejonių dėl tinkamumo šokio spektakliui, galutinis vaizdas pranoko visus lūkesčius. Būtų nesąžininga, jei atskleisčiau pasirodymo detales, tad kviesčiau pasižiūrėti būsimų spektaklių, tačiau nesunku suprasti, jog šis šokis G. Grinevičiūtei – lyg laiškas, kurį parašai žmogui, kai nebegali su juo pasikalbėti. Tad netikėta dviejų sunkių skalbimo mašinų ir dar sunkesnės neatsakytų klausimų bei lūkesčių įtampos akistata sukūrė emociškai įkrautą ir tikrai dėmesio vertą kūrinį.

Ketvirtasis pasirodymas NDG – Šveicarijoje gyvenančios Annos-Marijos Adomaitytės spektaklis „Workpiece“. Kūrinys paliko dvejopą įspūdį. Viena vertus, pasirodymo idėja atrodė itin patraukli: netikėtas kūno, diktatūrinio režimo pavergto, ir kūno, esančio greitojo maisto restorane, sugretinimas. Vilniaus Konstitucijos prospekto daugiaaukščių fone smulkus šokėjos kūnas ritmiškai eina bėgimo takeliu... Įtampos, atidžiai parinktų pasikartojančių judesių bei išmoningo žaismo judesio tekstūromis visuma leidžia mėgautis estetišku kūriniu. Visgi vaizdas šiek tiek monotoniškas – galbūt jis būtų labiau išsiskleidęs šalia minėtojo „Tens“?

 Igorio Shugaleevo pasirodymas „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“ – Baltarusijos žmonių kovos prieš represiją įamžinimas. Kadangi vienas populiariausių sulaikytųjų kankinimo būdų yra ilgas stovėjimas ar sėdėjimas viena nepatogia poza, performansui menininkas pasirenka vieną iš tipinių pozų ir šitaip praleidžia pasirinktą laiko tarpą, pavyzdžiui, vieną valandą. Pasirodyme buvo galima autorių kalbinti, kai kurie žiūrovai net atsitūpė identiška poza. Nors performanso konceptas įdomus, valandą stebėti visiškai nejudantį žmogų, nemeluosiu, nemenkas iššūkis.

Lietuvos kūrėjų eskizų programa – tai penki dar nebaigti spektakliai. Festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė teigė: „Rodomi darbai dar gali neatpažįstamai keistis, o kai kurie galbūt net neišvys dienos šviesos.“ Iš visų miniatiūrų labiausiai norėčiau pažymėti Mariaus Pinigio numerį „Per kūną“, kuriam trūksta tik keleto žingsnelių (scenografijos ir dar keleto kitų techninių sprendimų) iki spektaklio. Taip pat įsiminė Mariaus Eidrigevičiaus „Vyrsmas“. Šis išraiškingas šokėjas rinkosi iš hiphopo kylančius judesius, meistriškai juos pateikė net prie šiuolaikinio šokio pripratusiai publikai. O Julijos Mintautės „Puff...“ pasirodė lengvabūdiškas (gal specialiai) bei techniškai netikslus (galbūt netyčia). Panašiai būtų galima atsiliepti ir apie kiek monotonišką, nors techniškai išdirbtą Urtės Groblytės ir Jeano Pierre’o Bure’s Gonzalezo duetą „One duet“ bei itin sunkiai interpretuojamą, dar spektaklio neprimenantį Petro Lisausko „KąMertonas“, per kurį MO kiemelyje susirinkę žiūrovai stebėjo ir dalyvavo kūrėjo žaidime su moliu.

 

 

„375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“. Nuotraukos iš organizatorių archyvo

 

Visą šokio renginių mėnesį užbaigė Vilmos Pitrinaitės darbas „Tai ne tavo sapnas“. Performanse atlikėja repavo, dainavo ir laisvai judėjo scenoje. Buvo girdėti saviizoliacijos, anarchijos, politiškumo ir saviironijos tematika persmelktų žodžių. Spektaklis priminė šiais metais išleistą amerikiečių komiko Bo Burnhamo valandos trukmės pasirodymą „Viduje“, kai atlikėjas taip pat naudoja balso moduliacijas, žaidimą žodžiais ir kitas audiovizualines priemones, jomis analizuoja vienišumo, įkalinimo namuose bei atsiskyrimo temas. Skirtingose pasaulio dalyse kuriančių žmonių patirtys rodo, jog, nepaisant vis sunkesnio dialogo tarp skirtingų visuomenės grupių, kūryba atskleidžia mūsų panašumus. Kiek teko domėtis V. Pitrinaitės kūryba, nesunku atskirti šios kūrėjos braižą, tačiau, turiu pripažinti, eklektiškas, kiek įžūlus jos stilius MO muziejaus amfiteatre pasirodė silpnesnis už kitais vakarais ten matytus pasirodymus.

Dėl pandeminio fono šiame jau 25-ajame šokio festivalyje pristatyta išskirtinai daug lietuvių kūrybos. Įdomu stebėti ne tik gerai publikai pažįstamus, bet ir naujus, dar nematytus veidus. Be abejo, per ketvirtį amžiaus festivalis užaugino ir visą kartą šiuolaikinį meną vertinančių žiūrovų, todėl programa buvo pritaikyta prie skirtingų publikos skonių. Buvo smagu sutikti vidurvasarį su šiuolaikiniu šokiu, tad norisi padėkoti dalyviams ir organizatoriams už puikų festivalį ir atsisveikinti iki kitų metų!