Dovilė Zelčiūtė. Cukrus, siūlai, drugeliai

Iš ciklo „Augau teatre“

 

Tėvai, o ir daugelis to meto žmonių, sukosi kaip išgalėjo. Pokario vaikai, grūdinti nepriteklių, skurdo, alkio... Atėję iš sunkios vaikystės, vos sudurdami galą su galu, jie dirbo, dirbo ir dirbo... Kai mano būsima mama Danutė Juronytė dar gyveno Panevėžy, jos mama, palikusi namie tris vaikus, dirbo keliomis pamainomis Panevėžio cukraus fabrike. Eidama iš fabriko močiutė užsidėdavo cukraus maišelius ant kūno po drabužiais. Grįžti namo reikėdavo naktį tiltu, kur darbininkus stabdydavo ir tikrindavo. Išeidama į darbą močiutė padalydavo forminės duonos kepaliuką į tris dalis. Mano mama pasakojusi, kaip dalį savo normos atiduodavusi broliams, neištverdavo jų alkanų žvilgsnių.

Kol močiutė Genovaitė nepareidavo namo, vakarais mano mama klupdydavusi brolius priešais Švč. Marijos paveikslą ir visi trys melsdavosi. Stengiuosi iki galo tos scenos nematyti, užima kvapą, juk mama tuo metu pati dar buvo vaikas, o prižiūrėjo ir buvo atsakinga už abu savo brolius. Ruošėsi būti atsakinga ir ateityje, jei kartais... Ir tokių „kartais“, bet nuolat nutikdavo. Kai būdama 16 metų Juronytė vaidino Panevėžio teatre, iš pradžių dar tik masinėse scenose, močiutė jau išgėrinėjo. Sykį kažkas pasakęs, jog ant gelžkelio bėgių rasta traukinio pervažiuota moteris. Juronytė po spektaklio paklaikusi bėgo tik­rinti, ar kartais ne jos pačios mama, jau parą negrįžtanti namo.

Juozas Miltinis savo studijokus auklėjo griežtai, liepė skaityti, lavintis, egzaminuodavo. Būtent dėl jo įtakos ir, žinoma, genama didelio savo pačios noro lavintis tuo metu niekuo neišsiskiriančiame Panevėžyje, o ir vėliau, jau gyvendama Kaune, godžiai skaitė pasaulinės ir rusų literatūros klasiką. Tai, kas tuo metu buvo išleista ir prieinama. Laisvai skaitė rusiškai, lenkiškai, maestro Miltinis spaudė mokytis kalbų, tad su bičiule Liuda Adomavičiūte (drauge ir ilgamete Panevėžio dramos teatro aktore, kartu įstojusia į Miltinio studiją) mokėsi prancūzų kalbos. Po daugelio metų, kai su mama kalbėjomės apie poeziją, ji man davė paskaityti keletą savo jaunystės sąsiuvinių linijomis, į kuriuos kažkada buvo ranka persirašiusi Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos, japonų poe­zijos (haiku), žinoma, rusų kalba. Paradoksalu, kad J. Miltinis neleido mamai baigti vidurinės mokyklos: „O kam tau? Visko čia išmoksi.“ Bet Juronytė norėjo turėti atestatą (vėliau siekė ir aukštosios, svajojo su Liuda stoti į režisūrą Maskvoje). Tad mama mokyklą baigė eksternu ir abitūros egzaminus išlaikė slapta nuo teat­ro vadovo.

 

Mamutė skaito
Mamutė skaito

 

Kokia buvau mažvaikė vaikystės ir jaunystės metais svajodama apie pirktinius drabužius... Mažai ką galėjai gauti tinkama. Per gastroles artistai apsipirkdavo miestelių univermaguose – nuolatinė stotelė, vos atvykus į Kupiškį, Plungę ar Baisogalą. Trupės nariams pavykdavo nusipirkti rudeninę ar žieminę striukę, batus, suknelę, termosą, indų, puodų, – jų miesteliuose neišpirkdavo. Įstrigo išgyvenimas, kai galop po ilgalaikių ieškojimų mama man nupirko basutes. Parduotuvėje matuojantis sakiau, kad truputį trina. „Padaužysiu, patepsiu spiritu ir ūkiniu muilu, bus gerai! Pranešiosi!“ Užkulnis tų baltų basučių – lyg cementinis. Galiausiai mane apauna tomis nelemtomis basutėmis (gražios, baltos, nosis jų uždara, bet yra karpinių kojai vėdintis) ir mes keliaujame prie ežero. Nepamenu miestelio pavadinimo. Žinau, kad leidžiamės vingiuota gatve žemyn, kur kiti mamos kolegos jau įsikūrė prie vandens. Saulė. Mama laiminga, galiausiai išsprendusi avalynės klausimą. Važinėjame čionai su Dalios Urnevičiūtės pjesės pastatymu „Numintas slenkstis“ (režisierius Raimondas Čaikauskas). 1965–1966 metai. Mama ragina mane paskubėti. Net Petras Žindulis, vienas stambiausių vyrų teatre, mus aplenkė... Vos velkuosi. Trina naujos basutės! Pradedu verkti, bijau garsiai, tad šniurkščioju. Mama pamato. „Batai...“ – sakau. Teta Lia­lė supažindina su sentencija, kurią kažkodėl prisiminsiu visą gyvenimą: „Aš buvau nelaimingas, kad neturiu batų, kol nesutikau žmogaus, kuris neturėjo kojų.“ Čia jau pasileidžiu bliauti balsu ir man tučtuojau leidžiama apsiauti senus išmintus batelius.

Manau, mama man galėjo pasiūti ir batus (mokėjo sutaisyti, prisiūti nutrūkusias odeles, net pakalti, jei reikdavo). Ji ne tik siuvosi sijonus, sukneles, švarkelius, tėčiui skrandutes, bet nuo galvos iki kojų rengė ir mus su seseria Kristina. Siuvo netgi korsetus rudoms medvilninėms kojinėms prisegti. Iki dabar prisimenam mums abiem su seseria megztų drabužėlių sudėtingus raštus, žinoma, sesers man atrodė gražesni. Mama net buvo įvaldžiusi aplikacijos meną, atsimenu dailiai pridygsniuotas siuvimo mašina tulpes ant mano baltos vasarinės suknelės. Tėvai pasiėmė mus drauge į Lvovą, reikėjo mergaites gražiai aprengti, stoviu ir dabar nuotraukoje su tomis tulpėmis.

Megztukai, kepurės, šalikai, siūti sarafanai, suk­nelės. Dar būdama teatro studijoje ir jau dirbdama Miltinio teatre Juronytė turėjo išmokti dažyti siūlus ir audinius, pamenu acto kvapą Kaune, VI forto virtuvėje, katilą ant dujinės viryklės ir iškeliamus iš jo dažomus vilnos siūlus. Kokiomis tik nedažė spalvomis... Paskui sėdėdavome priešais mamą (kartais ši kantrybės užduotis tekdavo ir tėveliui) atkišusios rankas, o mama vyniodavusi siūlų sruogas į kamuoliukus. Mezgė beveik visos aktorės. Nemačiau mezgančių gal tik Rūtos S. ir Doloresos K. Mezgė ir vienas aktorius, vyras. Būdavę nuostabu pamatyti ratą teatro tetų ir vieną dėdę, laukiančius savo pakvietimo į sceną aktorių kambaryje priescenyje ir mezgančių. Dabar tai neįmanoma. Mama visą gyvenimą (jei tik tėtis nesifilmavo), kirpo tėveliui plaukus. Vaikystėje ir man – be kalbų. Ir tikrai ne bet kaip. O tie mezginiai šeimai buvo didelis palengvinimas. Siūlai tuo metu nebuvo nei didelis deficitas (žinoma, pasirinkimas nedidelis – pusvilnė, vilna, o vėliau prasidėjo ir sintetika), nei neįmanoma prabanga.

 

Mama, sesuo ir aš, 1962.
Mama, sesuo ir aš, 1962.

 

Sykį tėtis važiavo filmuotis į Leningradą. Iš kino studijos paskambino mums ir pasakė, kad šį tą įspūdinga parvešiąs namo. Pargabeno didelę mezgimo mašiną „Neva“. Ir prasidėjo gamyba... Mama tuoj pat perprato schemas, mašina buvo paguldyta tėvelių miegamajame ant rašomojo stalo. Siūlus kažkokiu būdu gaudavome tiesiai iš fabriko. Jau buvo prasidėjusi putlių siūlų era. Mama, grįžusi iš teatro, megzdavo mašina megztinių dalis, mes su seseria buvome išmokytos gražios megzto drabužio siūlės, tetutė, tėčio sesuo, siuvinėdavo megztukus perliniais karoliukais ir gėlėmis, o močiutė nešdavusi tas rausvas, baltas ir žydras putlias grožybes į turgų. Parduodavo... Visa tai vyko po kasdienio įtempto tėvų grafiko teatre, derinantis ir prie saviveiklų, kurioms abu tėveliai vadovavo (mama – Kauno mokytojų namų Vaikų dramos būreliui, vėliau – Girstupio rūmuose suaugusiųjų dramai; tėvelis – studentams J. Gruodžio konservatorijoje, Kauno politechnikos instituto Studentų teatrui). O kur dar kinas, radijo bei televizijos vaidinimai... Mamą labai mylėjo dramos būrelio vaikai. Jie ne tik repetavo „Molio Motiejuką“, ne tik deklamuodavo eilėraščius, darydavo etiudus. Mama rūpinosi tų vaikų gyvenimu. Iš vaikų dramos, kurioje Juronytė praleido daug valandų, išaugo aktorius Valentinas Masalskis, Klaipėdos universiteto (dabar – Kauno gimnazijos) judesio dėstytoja Vitalija Vyšniauskaitė, Klaipėdos teatre aktore dirbusi, kelių pjesių autorė Edita Kauzaitė ir dar, ir dar... Tie siūlai ir virbalai teatro žmonių rankose... Ta ugnis viską pasidaryti pačiam. Kūryba kiekviename žingsnyje. Vaikiškai nušvitęs tėvelio veidas, kai apsivildavo naują megztinį. Persibraukdavo ranka plaukus, žiūrėdamas į veidrodį. Specifine, jam būdinga aktoriaus maniera pasukiodavo kairėn dešinėn smakrą, dėkingai apkabindavo mamą: „Labai tau ačiū, Danute!“ Su seseria gavom ne tik išgyvenimo pamokas, bet ir žūtbūtinį užsispyrimą nepasiduoti.

Neturiu jokios verslininko gyslelės. Nebent šiokį tokį kūrybiškumą. Brangiajai savo mamai esu padariusi stulbinamą dovaną, kai buvau kokių devynerių. Gimtadieniui sulipdžiau iš popieriaus akvariumą, prikroviau žolių, akmenėlių, pripyliau smėlio ir įdėjau kelias pieštas žuveles. Viską užpyliau vandeniu ir palikau iš vakaro mamai prie lovos. Akvariumas... Rytmetį mama įžengė į kūrybišką balą.

 


Tėtis Leonardas Zelčius filmuojasi. Dešinėje – režisierius Stasys Motiejūnas.

 

/ / /

 

Vaidinau drugelį. Tada dar nebuvau apkūni. Žodžiu, pakvietė mane atlikti Drugelio vaidmenį. Manau, tai buvo pasakos „Buratino nuotykiai“ atnaujinimas (režisierė Aurelija Ragauskaitė). Programėlė skelbia, jog šios pasakos premjera Kauno dramos teatre įvyko 1962 m. Tad būdama trejų Drugelio dar niekaip nebūčiau suvaidinusi. O gal kiti drugeliai išaugo savo vaid­menis ir kostiumus, ir būrelis būsimų drugelių buvo pakviesti į tikrą repeticijų salę trečiame teatro aukšte. Pamenu savo išdidžią savijautą – aš, o ne tėtis ar mama – teisėtai kopiu į trečią aukštą repetuoti. O su manimi – ir kitos mergaitės. Regis, Varnaitės ir Eidukaičio dukrelės, Aušrelė ir Vytelė. Ir dar kažkuri... Mūsų užduotis – skambant linksmai muzikai ritmiškai šokti, dainuoti ir tvarkyti Malvinos sodelį, kol ji dar neprabudo ir neatėjo. Buratinas – teta Valė iš priešais stovinčio namo (Kaunas, Aleksonio g. 3). Tada negalėjau žinoti, kad vėliau puiki aktorė ir pedagogė Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė išaugins daug teatrinių talentų, ne vienerius metus (jau persikėlusi su šeima gyventi į Vilnių) vadovaus Profsąjungų rūmų teatro studijai. O iki tol nedidelio ūgio travesti aktorė buvo Kauno dramos teatro pasiučiausias Buratinas – išdykęs, juokingas ir pašėlęs. Malvina – aktorė Lilija Mulevičiūtė – gražuolė, žavinga ir linksma, – kaip troškau būti į ją panaši! Gal vieną iš Drugelių vaidino ir jos bei Vytauto Tomkaus duk­ra Dóvilė? Man gražu, kad Tomkų šeima savo dukrą pavadino Dóvile, ne Dovìle, kaip mane. Tuo metu, pasak mano mamos, visoj Lietuvoj tokiu vardu tebuvom pavadintos mes dvi. Ir štai tada, repetuodama ir vaidindama sekmadienių rytais Drugelį, išgyvenau pirmą kūrybinį pavydą. Kitos drugelės laistė scenoje augalus gražiais laistytuvėliais, jų ir pūstos suknelės man atrodė gražesnės, o aš... Šlaviau su atseit gražia šluotele Malvinos kiemą, dešinėj – šluotelė, kairėj – semtuvėlis... Ir jaučiausi nelaiminga, kol sykį tėtis neišsiaiškino mano nusiminimo priežasties. Gavau griežtą ir ramią pamoką, kad nėra mažų ar negarbingų vaidmenų. 

Tėvų asmeninis gyvenimas man visada atrodė slaptingas. Mama nuolat susirašinėjo (o kai atsirado namuose telefono aparatas – ir susiskambinavo) su savo artimiausia drauge Liuda iš Panevėžio. Miltinio auklyba darė savo: abi jautėsi savarankiškos, turinčios tikslą, gal kada stosiančios Maskvoj į režisūros mokslus. Abi ne vienerius metus tam ruošėsi, daug skaitė. Bet gyvenimas pasuko kitaip. Jų draugystė mano atmintyje apaugusi pasakojimais ir mitais, kuriuos nuolat prašydavau man kartoti. Mama įstojo į J. Miltinio studiją 15 metų, jos draugė Liuda – ne ką vyresnė. Abi dar žaidė su lėlėmis! Jų vaikiškumas stulbino ir patį maestro. Danutė ir Liuda, vos turėdamos kiek laiko, išsitraukdavo popierines lėles. Dekoracijas nusipaišydavo pačios. Sykį taip užsižaidė, kad pavėlavo į spektaklį, kur turėjusios vaidinti ir šokti masinėje scenoje. Abi labai išsigando. Nutarė geriau išvis neiti, negu atlėkti pavėlavusios. O gal nepastebės... Deja. Kitą dieną kaip tik vyko aktorių susirinkimas. Sėdi Juronytė ir Adomavičiūtė kaip pasmerktos, nuleidusios galvas. „O jūs, panelės, – tęsdamas balses klausia jų Miltinis, – kodėl neatėjote vakar į darbą? Gal gėrėte, mergužėlės?!“ – „Mes ėjome... – pradeda aiškinti mama, – bet...“ – „Bet kas?!“ – „Bet mus užpuolė! – perima pasakojimą Liuda. – Užpuolė prie Nevėžio...“ – „Nu, nu?..“ – jau visai susidomėjo režisierius. „Kaip pradėjo lįst iš po tilto!“ – plečia akis Juronytė. „Kas lįst?!“ – „Plėšikai!“ – dėsto Liuda, o Miltinis prapliumpa juoktis drauge su visais aktoriais. Juronytė su Adomavičiūte jau ir verkia, nesijuokia, bijo ir atgailauja. „Oi, verkit verkite! – Miltinis nė kiek neguodžia. – Šiame teatre visi radiatoriai artisčių ašaromis nulaistyti.“

 


Gastrolės. Iš kairės – Birutė Raubaitė, Danutė Juronytė, mano sesuo Kristina Zelčiūtė, Danutė Strakšytė, Vytautas Eidukaitis. Nuotraukos iš šeimos archyvo.

 

Jų neatleido iš darbo, bet sąlyga buvo žeminanti ir griežta – reikėjo prisipažinti, ką abi iš tiesų veikusios, kad neatėjusios į spektaklį. Prisipažino Miltiniui tyliai ir asmeniškai: užsižaidusios lėlėmis. Teatro vadovui toks paaiškinimas tiko, žinoma, prigrasė mergoms, kad tai būtų paskutinis kartais, ir mestelėjo: esančios visiškos mažvaikės, kitos teatro žvaigždės seniai netgi rūkyt išmokusios, o jos dar su lėlėmis. Taip Danutė ir Liuda pradėjo rūkyti. Mama rūkė nuo 16-os metų iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Ir netgi būdama Kauno ligoninės reanimacijoj, plaukiojančios sąmonės prašė: „Čia kur nors turi būti balkonas, tik porą dūmų, apžiūrėk, kur jis yra! Visose ligoninėse būna...“ Mamai tuo metu buvo prijungtas deguonis, į veną kapsėjo lašelinė. Priešpaskutinė gyvenimo diena. Paskutinis noras – parūkyti. Iki dabar spengia tasai mamos prašymas.

Tėvų asmeninis gyvenimas ir paslaptys... Tėvelio rašomasis stalas, kur mums su seseria buvo nevalia kišti nosies. Kur tu ten nekiši, kai visą dieną namuose vienos. Jau mokėdama skaityti, jau suprasdama, kas yra poezija, sykį atitraukiau tokį tėvelio stalčių, na, tik šiaip, pasižiūrėti. Ir pačiame viršuje pamačiau senovišką bloknotą mėlynu aksominiu viršeliu. O jei tai dienoraštis? Ne, neskaitysiu, neatversiu. Gal atversiu tik trumpam... Ėmiau sklaidyti. Eilėraščiai... Persirašyti dar studijų GITIS’e metais, rusų kalba. Pats pirmasis – F. Tiutčevo „Silentium“. „Молчи, скрывайся и таи / И мысли, и мечты свои.“ Tasai nepažintas tėčio gyvenimas mane sukrėtė. Ūžtelėjo karščio banga, atpažinimo džiaugsmas, nes tuo metu jau rašiau savo pirmuosius, naiviuosius ir juokinguosius... Lyg ne aš būčiau tėčio vaikas, o jis – mano. 

 


Mamutė lygina. Nuotraukos iš šeimos archyvo

 

Man regis, taip, kaip mama skaudinosi, jog neturėjo aukštojo išsilavinimo, taip ir tėtis kiek pavydėjo mamos panevėžietiško teatrinio gyvenimo atmosferos. Pas mus Kaune, VI forto namuose, nuolat apsistodavo kuris nors aktorius panevėžietis. Kartais man atrodydavo, jog mama Kaune jautėsi truputį kaip tremty. Kaip mano Drugelis su šluota ir semtuvėliu. Mama sakydavo, jog važiuodama iš Kauno į Panevėžį jau ties Kėdainiais imdavusi kalbėti tarmiškai, taip kalbėdavo  – su panevėžietiško tarimo priegaidėm – ir kurį laiką grįžusi namo. Panevėžio aktoriai skųsdavosi maestro despotišku būdu. Ypač moterys. Ir sykiu negalėjo be teatro gyventi. Kai tėvai kartkartėmis susipykdavo, o tėvelis įkaušdavo, modavo į mamą ranka ir sakydavo: „Juronyte, važiuokite į savo Panevėžį! Jūs man – ne giminė!“ Mama, karčiai nusijuokdama, mesdavo tėveliui atgal: „Ir ačiū Dievui!“ Žinoma, tai būdavo retai. Bet mes juk augom tarp dramų... Todėl ir įsiminė.

 

Drauge su tėvais, jų namuose. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka.
Drauge su tėvais, jų namuose. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka.

 

Tėvelio rusiška gitisietiškoji mokykla ir mamos – miltiniškoji, jų principai... Panevėžio dvasia – tai darbštumas, intelektualumas ir humoras. Gebėjimas iš nieko pasidaryti viską. GITIS’o doktrinos skelbė aukojimąsi dėl meno, absoliutų maksimalizmą, juodą ir nuoseklų darbą tiek pačiose repeticijose, tiek ir parėjus trumpam poilsiui namo. K. Stanislavskio „Aktoriaus saviruoša“ – labiausiai augant suskaityta mano (manau, ir sesers) knyga. Norėjau būti tėvams įdomi. Reikalinga. Svarbi. Irgi svarbi. Kad atkreipčiau jų dėmesį, per trumpus pie­tus namuose kalbėdavau nesąmones. „Žinot, – skubėdavau įsiterpti tą retą valandėlę, kai būdavome visi kartu, – o kaimynų Birutė šiandien nusilaužė koją!“ – „Melagė! – užginčydavo sesuo. – Aš ką tik ant laiptų ją sutikau!“ Apsiramindavau tik tuomet, kai mane pasiimdavo į teatrą. Tapdavau svarbi su šluotele, semtuvėliu ir milžiniškais tiuliu aptrauktais ir prie nugaros pritaisytais drugelio sparnais, kuriuos vos panešdavau.

Įstrigo vienas pokalbis. Mamai jau per 80 metų. Ruošia tėveliui pietus, tuoj nuneš į kitą kambarį. Skamba jos telefonas. Banionis. „Ką darai, Danute?“ – klausia (tuo metu jau gyvena Vilniuje, vienas, žmona pasimirus). „Nešu Leo pietus, Donatai, aš tau vėliau persuksiu“, – atsiprašo mama. „Balandytė gamina, Juronytė neša pietus“, – pykteli Banionis. „Kas skambino?“ – susirūpina tėtis. „Banionis... Sakiau, kad pietaujam.“ – „A ko anam reikia?!“ – raukia antakius tėvelis. „Žiūrėk, Leo, koks drugelis įskrido!“ – mama mėgina nukreipti tėčio dėmesį. „Kur?“ – nemato tėtis. „Va ten, tupi ant užuolaidos!“ – rodo mama. „Nematau. Tu jam paskambink, Donatui. Vienišas jis... Matai, drugeliai jau skraido... Gal jau bus šilta.“