Iš ciklo „Augau teatre“

 

Bijojau mokyklos. Bijojau realaus gyvenimo, buvau socialiniam gyvenimui neparuošta ar tiesiog liguistai gyvenimui negabi. Darželio nelankiau, turbūt mama suprato, kad būčiau praverkusi visą laiką, tai gal pasigailėjo. Sesuo taip pat pavaikščiojo į darželį trumpai. Nebijojau tik savo namų ir teatro. Labai gaila, kad nemokėjau maldų, šitai atėjo vėlai, studijų metais. (Neseniai išgirdau humoristo ir aktoriaus Petrosiano frazę apie sovietinį laiką: „Žmonės atsisakė Dievo. Įsivaizduojate? Gerai, kad liko menas...“)

Ilgesį sotino knygos, o namuose tėvai vis plėtė ir taip jau didelę biblioteką. Savaitgaliais į Aleksonio g. 1-31 pašto dėžutę atkeliaudavo visa įmanoma tuo metu spauda. Namuose kaupėsi „Literaturnaja gazeta“, „Novyj mir“, „Inostrannaja literatura“. Laisvą popietę ar vakarą namai nurimdavo – visi įnikdavo į skaitymus.

 

Kelionėje į Užkarpatę. Teatro vaikai – Dovilė, Marius, Audrius.

 

Labai traukė poezija. Su ja jaučiausi saugi, saugesnė. Perskaitydavau vieną du kartus kurį nors lietuvių ar verstinį autorių ir į mano dar neužterštą galvą įsirašydavo strofos. Mane būdavo galima rodyti cirke. Mama didžiavosi šiais dukros gabumais ir per gastroles ar nedideles išvykas į netolimą miestą ar miestelį prašydavo: „Na, padeklamuok dėdei Kęstui ir tetai Gražinai, ką ten išmokai Baltakio?“ Ir aš varydavau atmintinai nuščiuvusiame autobuse. Jausdavau ir gėdą, ir džiaugsmą vienu metu – manęs klausosi. Tai galėdavo būti ir Macevičiaus eilutės („Draugui įsmeigę į nugarą peilį / siūlo pakelti tostą už meilę“) iš nedidelės geltonais viršeliais ką tik išleistos knygos, ir Palčinskaitės eilėraštis apie mįslingąją man Izabelę („Tu nuotaka, nuogą tave už pečių / su nuometu nuolat matau ir jaučiu / tą apkirptą galvą / tą obuolio spalvą / kur pievoj šaltinis nesuterštas alma...“). Kiek vėliau – Mikutos, Drilingos, Marcinkevičiaus, Vaičiūnaitės, Martinaičio, dar vėliau – Mackaus, Mačernio, taip pat versti į lietuvių kalbą eilėraščiai. Mama ir tėtis ruošdavo poezijos skaitymus su studentais, užsiėmimams su suaugusiais ir vaikais. Visus tuos scenarijus mokėjau. Padėdavau mamai dėlioti puslapius prieš repeticijas, mama tardavosi su manim, kas ką turėtų deklamuoti. Žinoma, ji pati viską puikiai žinojo.

Aktoriai labai daug skaitė. (Ne tik vaidino ar mezgė.) Skaitėme ir mudvi su seseria, jei neruošdavom pamokų, jei ji nepiešė, o aš neskambinau pianinu. Sesuo netruko pramokti lenkiškai – iš žurnalų, iš „Spidolos“ radijo programų, vėliau, kai jau turėjome televizorių „Temp 6“, iš lenkų kanalo. Namuose skaitymas buvo įprasta kasdienybė, ir dabar kartkartėm nustembu, kai užsukus į kuriuos nors namus nematau knygų lentynų. Ką žmonės veikia?

Teatre, aktorių antrajame aukšte, priešais grimo kambarius, ankštai suspaustos „į archyvą“ lentynose gulėjo atidėtos pjesės. Kartoniniai pjesių aplankai. Pap­kės, skylmušiu perverta ir susegta dramaturgija. Teatro istorija... Pro tas lentynas eidavau kaip pro gyvus padarus. Laukdama tėvų išsiimdavau vieną kitą pjesę, vartydavau, skaitinėdavau. Daugelis jų buvo sučiupinėtos, pribraukytos kurio nors aktoriaus ranka. Atpažindavau pagal pabrauktą tekstą, kieno pjesė padėta į saugyklą. Paraštėse buvo galima įskaityti smulkia rašysena pasižymėtas pastabas. „Nueiti į kosmosą...“, „Nesąmonė... Turiu rasti, kaip pateisint!“, „Aliuzija į tautos likimą...“

Be teatrinių sezonų, gastrolių ir knygų, yra nutikę dar kai kas nepamirštama. Vieną saulėtą birželį teatras susiruošė vykti atostogų į Užkarpatę. Tėvai pasiėmė ir mus su seseria. Užgorodas, Lvovas... Kiek pamenu, vykome dviem autobusais. Jono Jurašo darbo teatre pradžia. Režisierius vyko kartu. Sėdėjo autobuso prieky gražus ir jaunas. Labai linksmas. Aš džiūgavau: drauge keliavo mano draugas Audrius, aktorių Jodkaitės ir Vrubliausko sūnus. Ir Marius Žekas. Ir dar vairuotojo Beriozkos dukrelė, liauna, nedidukė, kaip ir pats Beriozka. Ukrainoj ėmė lietis vyno upės. Keliautojai iš stabtelėjimų grįždavo smagūs, nes čia stovėjo vyno automatai kaip pas mus – gazuoto vandens. Net ir tokioje poilsio kelionėje keli artistai mokėsi tekstą. Žinoma, kitiems kolegoms traukiant per dantį. Mokėsi kažką ir mano tėvelis. „Teisingai! – juokavo Jurašas. – Dirbam dirbam!“

Vyrai keliavo mūvėdami šortus. Užkarpatėj tėčio ir dar kelių neįleido į parduotuvę. „Mes – artistai! – draugiškai aiškino pirkėjai, šypsodamiesi ir mėgindami paveikti griežtą pardavėją. – Mes – artistai iš Lietuvos!“ – „Nepadoru! – nenusileido pardavėjas. – Tai aš ir matau, kad artistai...“ Liko gėdos už tėtį jausmas. Greičiausiai jie visi iš to juokėsi, o man tas nutikimas pasirodė dramatiškas.

Gyvenome palapinėse. Mano tėtis ją švilpiniuodamas pats pastatė. Nuostabiame slėnyje prie Tisos upės. Visi ruošėsi Joninėms. Nutarta pirkti aviną iš kalnų piemenų. Tačiau reikėjo į tuos kalnus pakilti. Grupelės vadu buvo išrinktas vyr. režisierius. Juk šiandien – kaip tik jo vardo šventė! Iki pusės kalno turėjo užvežti autobusas. O toliau jau kopti patiems. Sesuo irgi pasišovė eiti to avino, mama jaudinosi, bet sutiko. Kiti likome laukti ir ruoštis slėnyje. Ir tada prasidėjo tas siaubas. Jie vis negrįžo, negrįžo ir negrįžo. Jau suruoštas milžiniškas laužas, supjaustyti svogūnai būsimiems šašlykams. O žmonių kaip nėr, taip nėr... Mama vos valdėsi: „Kam aš išleidau Kristiną!“ Jau sėdo ir slinko nuo kalnų tamsa į slėnį. Tada su Beriozka užvažiavome iki pusės kalno, nuo jo reikėjo kopti patiems. Vyrai išsilaužė lazdas ir pakilo ieškoti paklydėlių. Baimintasi vilkų, netgi meškų. Staiga pasigirdo šūksmai. Mūsiškiai bėgo nuo kalno rėkdami ir dainuodami. Ant Jurašo pečių buvo užkrautas maišas. Bet tai ne maišas, o gyvas avinas, jis, nabagas, laikomas už kojų, iš siaubo šlapinosi. Kai viskas atlėgo, mes, vaikai, nugirdome, kad tą bliaunantį gyvulėlį pjaus. Mums liepė eiti į autobusą ir ką nors paveikti. Visą laiką garsiai rėkavom, kad nieko negirdėtume. Kas pjovė – nežinau, manau, kuris nors iš technikinio. Taip pirmą kartą valgiau šašlyką. Galvoj nesusirišo, kad čia tas pats avinėlis...

Paskui reikėjo vyrams šokinėti per didelį laužą. Joninės. O vyrai jau po vyno... Ir kelios moterys išdrįso. Mama pasakė, kad ir tėtis šoks per laužą. Tėtis peršoko, aš didžiavausi, visi šaukė. Moterys nerimavo, kad jų vyriškiai nesudegintų treningo kelnių.

 

„Moljeras“ – Leonardas Zelčius ir Danutė Juronytė. Nuotraukos iš asmeninio D. Zelčiūtės archyvo.

 

Rytą vyrai maudėsi Tisoje. Jurašas nuplaukė toli. Nutilę sekėm akimis. Upės srovė tokia stipri, kad įsibridus vertė iš kojų. Mes su Audrium plaukiojom sėdėdami vandenyje, nešte nešė... Tyras, perregimas upės vanduo. Gėrėm jį, labai švarus, tėvai leido. Akyse plaukia vaizdai: visi juokiasi, saulė, žybčioja upė, tėtis kažką kalbasi su Jurašu. Naujų darbų viltis.

Pakelėje augo trešnių medeliai. Turguje už kapeikas keliautojai pirko vyšnias. Kibirais. Iš vieno turgaus Vrubliauskų Audrius grįžo su geltonu viščiuku rankose. Mama jam nupirko už 20 kapeikų. Kažin kaip Aud­rius išsiprašė. Visi galėjo viščiuką paglostyti, jis ėjo iš rankų į rankas. Viščiukas gavo vardą – Gricko. Rytmečiais laisvai auginamas Gricko užsukdavo į kurio nors keliautojo palapinę. Turbūt tik įsivaizduoju, bet, man regis, giedodavęs kaip jaunas gaidys. Visi jį lesindavo. Audrius vaikščiodavęs su vytele rankose ir savo viščiuką ganydavęs. Neįtikėtina, kad Gricko atlaikė visą kelionę į Užkarpatę. Jau Kaune, Donelaičio gatvėje, jo gyvenimą užbaigė lietuviškas katinas.

Tėtis po truputį ruošėsi pagrindiniam vaidmeniui M. Bulgakovo „Moljere“. Pačiam didžiausiam šuoliui per ugnį. Mama jau mokėsi Madlenos tekstą. Buvo 1968-ieji.