Rašytojas, dramaturgas, vertėjas EUGENIJUS IGNATAVIČIUS po ilgos pertraukos vėl žengia į teatro sceną. Paulius Ignatavičius, aktorius bei režisierius, Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre statantis spektaklį „Nuosprendis-metamorfozė“ (pagal Franzo Kafkos kūrinius, premjera – spalio 11, 12 d.), savo tėvui patikėjo Tėvo vaidmenį.

Nors baigėte aktorystės studijas, tačiau nuo tada beveik nevaidinote. Kodėl nepasilikote aktorystėje?
Mūsų kursui susiklostė keistos aplinkybės. Bebaigdami kartu su trečiakursiais (tarp kurių buvo Rūta Staliliūnaitė) ruošėme repertuarą ir galvojome atidaryti Jaunimo teatrą Vilniuje. Jau tada, 1960-aisiais. Vakarais repetuodavome ir savo repertuare turėjome septynis spektaklius. Tačiau politika tuo metu buvo nepalanki teatrams – jų skaičius buvo ne didinamas, o mažinamas. Kaip tik buvo uždarytas Marijampolės teatras (dauguma jo aktorių išvažiavo į Klaipėdą). Negavome leidimo steigti teatrą Vilniuje.
Tuomet pasukome į televiziją. Ten vaidinau keliuose spektakliuose, deklamavau eilėraščius tiesioginiame eteryje. Po tokio rimto dėstytojos Irenos Vaišytės profesinio paruošimo pajutome, jog mes, aktoriai, prarandame savo specialybę – prasideda kaip ir chaltūra: tekstą gauni tris ar keturias dienas prieš televizijos transliaciją, išmoksti atmintinai ir tiesiog perskaitai. Mums pasirodė, jog televizijai esame nelabai ir reikalingi. Išsiskirstėme.
Paskutiniame Konservatorijos kurse jau buvau pradėjęs rašyti. Publikavau savo pirmąją novelę, kurią labai palankiai sutiko to meto literatūrinis pasaulis. Pajutau poreikį rašyti. Praėjus porai metų po studijų baigimo, gavau pasiūlymą užimti jaunimo laidų redakcijos vedėjo vietą televizijoje. Čia dirbau dvejus metus. Anais laikais buvo tikrai nelengva sukurti įdomią laidą. Kvietė į saugumą ir klausinėjo, kaip aš, buvęs politinis kalinys, patekau į tokią įstaigą ir gavau tokias pareigas.
Iš televizijos visgi išėjau ir įsidarbinau „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Čia dirbau keletą metų. Tada pakvietė į Kultūros ministeriją. Išvykau į Maskvą, į aukštuosius M. Gorkio literatūros instituto kursus. Ten turėjau galimybę pamatyti retų filmų, aplankyti daug teatrų. Bendravau su Jonu Jurašu, „Makbetą“ režisuojančiu Sovremeniko teatre, ir jo bičiuliais disidentais.
Taip ir tolau nuo savo profesijos. Atsisveikinti buvo sunku, nes teatras visada mane traukė. Jonas Vaitkus buvo pasiūlęs net čechovišką Ivanovą. Pagalvojau, jog tai labai didelis vaidmuo ir atsisakiau. Gal be reikalo... Neturiu didelio pasitikėjimo savimi, tos veržimosi savybės. Visą laiką laikiausi nuošalyje, abejojau savo galimybėmis scenoje.
Grįžęs negavau darbo Vilniuje. Vaitkus pasikvietė į Kauno dramos teatrą literatūrinės dalies vedėju. Aštuonerius metus važinėjau iš Vilniaus į Kauną.

Kaip taip nutiko, jog po tokios didelės pertraukos vėl vaidinate – dabar repetuojate vaidmenį?
Čia kaltas mano sūnus. Jie visi atėjo pas mane ir paprašė, jog vaidinčiau. Neturėjo aktoriaus Tėvo vaidmeniui. Nebuvau skaitęs Pauliaus inscenizacijos – galvojau, jog tai tik epizodinis vaidmuo. Vėliau pamačiau, jog tai labai sudėtingas veikėjas, tolimas mano charakteriui. Spręsdamas imtis ar nesiimti vaidmens, viską pergalvojau, išgyvenau, kadangi vis dar laukė suplanuoti ir nebaigti darbai, o repeticijos reikalauja daug laiko.
Pradžioje repetavau tiesiog iš pareigos, norėdamas padėti sūnui. Kur jis būtų gavęs kitą tokio amžiaus aktorių. Na, gal ir būtų gavęs, tačiau jam reikėtų pinigus mokėti, o tėvas gali veltui dirbti... Džiaugiuosi, jog Paulius jau įsisavinęs savo specialybę, jaučia ir aktorinius, ir režisūrinius dalykus. Jis atkapstė manyje tą sluoksnį, kuris buvo nukištas kažkur į pasąmonę. Kurdamas vaidmenį, ypač per peržiūras, vėl pajuntu tą malonų katarsį, kokį jutau dar mokykloje, vaidindamas „Atžalyne“, po ko ir pasirinkau aktoriaus specialybę. Akimirka, kai atitrūksti nuo publikos ir pajunti, jog jie klausosi ir laukia kiekvieno žodžio. Aktoriui tai yra didžiausias atpildas, didesnis už bet kokius atlyginimus.
Mane visada gąsdino priklausomybė nuo režisieriaus. Gerai, jeigu patiksi kažkuriam ir pas jį gausi vaidmenų. O jeigu skirs vos kelias frazes, taip ir trinsiesi tame teatre dienų dienom. Jeigu baigus studijas būtų atsiradęs režisierius, pakvietęs dirbti, turbūt būtų susiklosčiusi kitokia situacija.

Aktorystės mokėtės vienais laikais, dabar kuriate vaidmenį kardinaliai kitais. Kas pasikeitė?
Pats teatras labai pasikeitė. Nuolatos su sūnumi dėl to ginčijamės. Tada teatras keldavo visuomeninius, nacionalinius klausimus. Buvo mintis, idėja, išgyvenimai. Dabar teatrai imasi visų elementų: akrobatikos,  šokio, muzikos, videoprojekcijų. Jie pribloškia ir stebina, bet nelabai aišku, ką norėta visu tuo pasakyti. Po spektaklio neišsineši kažkokios aiškios idėjos. Klasikos interpretacijos, kur nelieka nei Šekspyro, nei Čechovo. Mane tai atbaido ir aš nelabai žiūriu. Nors reikėtų žiūrėti.
Žinoma, yra gerų spektaklių. Bet dažnai būna gaila praleisto laiko – geriau būtum kokią knygą paskaitęs. Matyt, esu konservatyvus. Mane žavi tokie spektakliai kaip „Smėlio klavyrai“, „Barbora Radvilaitė“ Kauno dramos teatre. Oskaro Koršunovo pirmieji spektakliai buvo itin įdomūs, nors stebina ir vėlesni jo pastatymai.
Jaučiu tiek emocinį, tiek minties seklėjimą. Dauguma žmonių nebenori galvoti, kankintis. Technologijos mus išlepino. Beliko tik vienas kitas fanatikas, įsikniaubęs į filosofijos ar klasikos veikalus. Tiesiog tokia epocha. Gal taip ir turi būti.
Mane jaudina, jog dabar ruošiama be galo daug aktorių ir režisierių. Visiškai negalvojama apie jų ateitį ir likimus. Jie jauni, turi daug jaunatviško entuziazmo, romantikos, tačiau baigus studijas niekam jų nereikia – teatrai perpildyti. Rinktis kitą specialybę būna jau vėlu. Kai kuriems pasiseka – pakliūna į televiziją ar kiną.
Aukštosios mokyklos turėtų kiek atsakingiau žiūrėti į šį procesą. Nors pedagogai galbūt suinteresuoti tiesiog turėti darbo ir gauti algas. Jiems nesvarbu jaunų aktorių likimas. Bet juk tie likimai yra sulaužomi. Galbūt žinodamas situaciją jaunas žmogus pasirinktų kitą specialybę ir turėtų savo gyvenimo pamatą. Dabar tai yra žaidimas, įviliojantis į iliuzijų pasaulį.
O aš pats gal ir galėjau tapti visai pakenčiamu aktoriumi. Tiesiog norėjau arba būti vienu pagrindinių aktorių, arba nebūti iš viso. Gal ir be reikalo.
Spektaklis, kurį dabar repetuojame, neturi jokių efektų. Viskas koncentruota į vidinį pasaulį. Čia pat, bendraujant su žiūrovais, pasakojama Zamzų šeimos istorija, kuri ir šiandien juk kartojasi. Apie tėvo diktatūrą ir apie sūnaus psichologinį palūžimą. Tuo Kafka ir įdomus. Nors be galo sudėtingas rašytojas.
Supratau, jog jo literatūra nėra vien absurdas – ji yra labai žmogiška. Dabar kaip tik dar kartą skaitau Kafkos „Procesą“: iš pradžių atrodo lyg ir nuobodokas kūrinys, tačiau vėliau pradedi tiesiog žavėtis tiksliu aplinkos, žmogaus, kiekvieno judesio nupiešimu. Tai yra labai įdomu. Toks įtikinamai tikras gyvenimas. Norėčiau ištyrinėti visą jo kūrybą. Yra ko pasimokyti ir kaip literatui, ir kaip žmogui.

Kafka nestokoja autobiografiškumo. Ar autobiografiškumas spektaklyje nebus svetimas ir jums?
Pradžioje galvojau, jog toks vaidmuo man visiškai netinka, tačiau kiekvienas žmogus turi įvairių savybių. Tik vienos yra dominuojančios, kitos – prislopintos. Kai viską apgalvoji, randi savyje ir tų savybių, kurias turi Tėvas. Gyvenime mes nenorime to pripažinti, bet menas priverčia.
Čia reikalingas visiškas atitolimas, atsiskyrimas nuo autobiografijos bei fikcijos sukūrimas. Kitos vizijos, kitos praeities. Po spektaklio peržiūros pajutau tokio teatro reikšmę. Teatro, kuriame lyg ir nieko nėra: nei dekoracijų, nei ypatingos muzikos. Visi dirbame nusipiešę paveiks­lus savo vaizduotėje. Taip sukuriamas neapčiuopiamas, ore tvyrantis miražas.
Teatre kiekvieną kartą turi viską atkurti iš naujo. Jeigu parašei kokią novelę, tai tiesiog užrašei ją ir viskas, ji išliko. Teatre –­­ kiekvieną kartą vis iš naujo. Juk neuždėsi kaip plokštelės. Pasibaigus nebelieka jokio pėdsako, išskyrus žiūrovų atmintį. Spektaklis nuimamas – ir viskas, tarsi palaidotas. Dabar filmuojama, bet įraše jau nebe tai.

Kafkos kūriniuose juntama nuolatinė įtampa tarp tėvo ir sūnaus. Spektaklyje mėginsite tai akcentuoti?
Kafkos Tėvas visgi buvo žmogus. Jis norėjo užauginti tokį Sūnų, kokį suprato esant reikalingą šiam pasauliui – stiprų, kovingą. O Sūnaus prigimtis yra trapi, emocionali. Tėvas net pats nežino, kodėl Sūnus jo bijo. O pastarasis bijo todėl, jog Tėvas yra diktatorius, reikalaujantis paklusnumo. Sūnus veržiasi gyventi savo gyvenimą.
Tėvas nori, jog Sūnus jį mylėtų, rodytų jam dėmesį. Jis jaučiasi visiškai apleistas. Kai Sūnus išvadina Tėvą parazitu, pastarasis supranta, jog negalės gyventi su tokiu Sūnumi viename name, jog niekas jo netgi neišlydės į amžinybę. Tėvas bijo netikėto Sūnaus atkirčio. Jis svarsto: gal vaikas išdurnėjo, gal reikia gydyti psichiatrinėje? Tik skaitydamas laišką Tėvas supranta, jog Sūnus jį labai mylėjo. Sūnus yra intravertas, todėl niekada meilės neišreikšdavo. Pats Tėvas įvarė jam nepilnavertiškumo kompleksą. Nors, kita vertus, Tėvas visados stengėsi, sunkiai dirbo, kad išlaikytų šeimą, išleido jį į mokslus, tačiau gavo visiškai kitokį atpildą.
Visiškai nenorėjau, jog Paulius pasirinktų režisieriaus specialybę...

Kodėl?
Norėjau, jog turėtų rimtą profesiją. Labai džiaugiausi, kai įstojo studijuoti astrofizikos. Tačiau tuomet kaip tik Rimas Tuminas rinko kursą, ir, žiūriu, Paulius jau meta astrofiziką. Pasakiau jam: „Tada pasiimk ubago lazdą ir terbelę.“
Tiek aktoriams, tiek režisieriams prasimušti labai nelengva. Na, Pauliui gal ir pavyks. Dabar jau matau, jog praktiškuose moksluose jam būtų buvę sunku. Mes žavimės fizikais iš tolo, tačiau ne kiekvienas juk gali būti fizikas. Kaip ir aktorium – ne kiekvienas.

Spektaklyje vaidinate kartu su bene jauniausia aktorių karta. Suprantate vieni kitus?
Labai įdomu pajusti jaunatvišką pulsą. Tą tokį jaunatvišką tikėjimą: kad jie kažką padarys, kažką nuveiks. Labai maloni kompanija. Aišku, jų kiti polėkiai, kiti norai. Jie nesidomi tais dalykais, kuriais domiuosi aš: politika, filosofija, rimta literatūra. Jie skaito kitokią literatūrą, klauso kitokios muzikos.
Matau, kaip jie krykštauja lyg kūdikiai. Gražu žiūrėti. Ratas ūžia, iškyla nauji, seni nusileidžia. Taip ir sukasi gyvenimo ir meno smagračiai.
Mane tik baimina tautiškumo, meilės savo kraštui nebuvimas. Globalus pasaulis nevilioja. Kaip Aleksandras Solženicynas sakė: „Norisi, kad žydėtų visos gėlės, visos tautos išlaikytų savo kultūrą ir jos įvairovę –­ toks pasaulis tik įdomesnis.“

Dažnai girdime, jog jaunoji karta nebemoka klausyti.
Negalime kalbėti apibendrintai. Kaip gamtoje nėra dviejų vienodų medžių, taip ir žmonių nėra vienodų. Tarp jaunimo yra ir labai rimtai mąstančių apie gyvenimą.

Kokio žiūrovo laukiate spektaklyje?
Tai žmonės, pavartę literatūrą – juk daug kam pats žodis Kafka nieko nesako.

Kalbėjosi Aurimas Minsevičius