Oskaro Koršunovo „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ Vilniaus mažajame teatre.

Prieš keletą metų režisierius Oskaras Koršunovas buvo atleistas iš meno vadovo pareigų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Šiemet dėl neaiškios Vilniaus miesto savivaldybės vykdomos kultūros politikos ore pakibo ir pačios OKT studijos Vilniuje, Ašmenos gatvėje, likimas. Tokie geografiniai pokyčiai pirmą kartą režisierių atvedė į Vilniaus mažojo teatro salę, kurios kamerinėje aplinkoje pristatytas spektaklis apie kitą chrestomatinę asmenybę, filosofą Immanuelį Kantą.

I. Kantas, sukūręs pirmąją kritinę estetikos teoriją, nugyveno rutininį gyvenimą ir savo buitį tvarkė tiksliau už patį miesto laikrodį. Jo hermetiškas gyvenimas klostėsi be sukrečiančių istorinių įvykių, dažnai suformuojančių kinematografiškas biografijų chronologijas, kurios vėliau interpretuojamos kaip medžiaga literatūros kūriniams. Taigi – iš karto aišku, kad pjesė, parašyta Mariaus Ivaškevičiaus, nesiremia filosofo biografiniais faktais. Tai kūrinys ne apie I. Kanto istorinę asmenybę ar Vakarų filosofijos raidą formavusį jo veikalą „Grynojo proto kritika“, bet apie patį žmogaus gebėjimą protauti.

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

Racionalaus proto pasirinkimų ieškantys „kantininkai“ – tikra atgyvena šiuolaikiniame laisvų manipuliacijų pasaulyje. Objektyvumo ir tiesos siekiantys jo sekėjai šiandien laikomi ciniškais stuobriais. Taigi, kurti spektaklį apie šį mąstytoją, remtis jo filosofija kūryboje, juo labiau kasdienybėje taikyti racionalaus proto principus, gali pasirodyti net skandalinga. Iki šiol veikusiai materijos ir dvasios vertikalei tapus laisvės ir kliedesių plokštuma, individo pakylėjimą ir gėrėjimąsi keičia didžiavimasis nenutrūkstančia valia žengti pirmyn auginant savo ego.

Spektaklio ašis – šiandien kaip niekada svarbūs dvasios ir materijos santykiai, atskleidžiami I. Kanto (Kirilas Glušajevas) ir jo patarnautojo Martino (Ramūnas Cicėnas). Šie personažai, ir atliepiantys, ir papildantys vienas kitą, abstrakčių idėjų ir antraeilių vaidmenų apsuptyje įkūnija tikrą ryšį. Choreografiškomis I. Kanto vakarienės su svečiais scenomis, iš kurių ir sukurptas visas spektaklis, gausus būrys ne itin charakteringų veikėjų sukūrė labai įtraukią pavadinime minimo kambario dinamiką.

Anot I. Kanto, žmogaus charakteris yra racionalaus proto sprendinys, leidžiantis sustyguoti gyvenimą vadovaujantis savo ilgamete patirtimi. Filosofas teigė, kad charakteris susiformuoja ilgainiui ir yra vėlyvesnių gyvenimo metų rezultatas. Lietuvos teatro charakterių šiame spektaklyje apstu: scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, kompozitorius Antanas Jasenka, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas. Kūrybinė branda jaučiama ir matant spektaklio vietą. Stebėti jį ne režisieriaus simbolinio statuso simboliu tapusioje didžiulėje teatro scenoje ar kūrybiniams eksperimentams atviroje asmeninio teatro salėje, o Mažojo teatro kamerinėje aplinkoje, priartinančioje tiek žiūrovą prie teatro, tiek teatrą prie realybės, – vienas malonumas.

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

Dirbtinio intelekto simuliacijų šiuolaikybė, kurioje vis gręžiamės ar esame gręžiami nuo objektyvios tikrovės, taikliai atsispindėjo Rimo Sakalausko vaizdo projekcijose. Jose – socioekonominių jėgų gaivališkumą ir suskystėjimą atspindintys marinistiniai peizažai. Natiurmortas su kaukole, dailės žinovų atpažįstamas kaip tuštybės (vanitas) simbolis, skirtas priminti apie neišvengiamą mirtį ir žemiškų troškimų laikinumą. Naminių gyvūnų paveikslai – dailės žanras, ilgą laiką vaizdavęs užsakovų ekonominį statusą, kurį turėjo patvirtinti piešiami galvijai ar naminiai paukščiai. Vienas jų – spektaklyje nuolatos pasikartojantis gaidys – akivaizdžiai atspindi kanoninį vyriškumą ir komišką didžiavimąsi juo.

Spektaklio žodžiais tariant: kur humoras, ten ir moralas, o spektaklio humoras primityvus, gašlus, dažnai net lėkštas. Maskulinistinė logika galios demonstracijomis suka veiksmą aplink moterų personažus kambaryje. Tame, kuriame negalvojama, bet, nori ar nenori, vis tiek esame priversti susimąstyti apie tai, ką visomis išgalėmis stengiamės ignoruoti – tikrovės primityvumą, kurį demaskuoja tik žaidybiški juokai. Legendinis kito Apšvietos filosofo René Descartesʼo posakis „mąstau, vadinasi, esu“ pjesėje perfrazuojamas kaip „juokiuosi, vadinasi, esu“, gretinant humorą su pačia būtimi. Krizeni, kol galiausiai supranti, kad vienintelis egzistencinis klausimas tėra laiko klausimas, o visi kiti iki tol tebuvo buitis.