Ignas Šlajus. Veido vaidmuo

Aktorei Jonei Dambrauskaitei

„Vaidinime pagausiu sąžinę karaliaus1“, –­ pareiškia Hamletas. Ką tai galėtų reikšti? Sūnaus vaidinimas, tėvo vaiduoklis ir veidmainis karalius, prabilę lietuviškai, syja daugiau, nei jiems patiems atrodytų. Mėginkime tad pažvilgčioti, kas slepiasi už kulisų.
Šio straipsnio tikslas yra atskleisti vienos itin senos šaknies žodinę sklaidą lietuvių ir giminiškose kalbose, taip pasiūlant atitinkamą požiūrio kampą į teatrinio vaidinimo prasmę. Tam, jei ir ne išeities tašku, tai bent pagrindiniu įrankiu tegali būti prigimtas žodis. Teatro aktorius, scena, sezonas, spektaklio pjesė, dekoracijos, kostiumai, premjera ir režisierius yra prigiję žodžiai, nešantys neabejotiną prasminį krūvį, ką jau kalbėti apie pačius aktorius, kuriems scena dažnai yra ne tik žodis, bet ir visas gyvenimas. Tačiau mūsų reikalui, pavadinkime jį „mąstymu per žodį“, jie netinka, nes savo prasmių gausą slepia svetimos kalbos pasąmonėje. Laimei, mūsų teatriniame „žodyne“ vienu pamatinių žodžių yra lietuviškasis vaidmuo.
Dėmesys etimologiniams (žodžių kilmės) dalykams teikiamas jau nuo senų laikų. Puikūs to pavyzdžiai yra filosofinis Platono „Kratilo“ dialogas apie kalbą arba pirmasis hinduistų etimologinis veikalas „Nirukta“. Tačiau tik prieš maždaug du šimtus metų, įrodžius vadinamųjų indoeuropiečių (toliau ide.) kalbų giminiškumą ir tuo padėjus pagrindus lyginamosios kalbotyros mokslui, radosi prielaidos daryti mokslinės ir nemokslinės etimologijos perskyrą, pastarajai taikant „liaudies“, „poetinės“ arba „filosofinės“ etimologijos sąvokas. Lygindami giminiškų kalbų žodžius ir remdamiesi kalbos sisteminiais dėsningumais, ilgainiui kalbininkai rekonstravo ir ide. prokalbės žodžių šaknis bei iš dalies ir jų reikšmes.
Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaDėl to dabar galima tiesiog atsiversti etimologinį žodyną ir sužinoti, pavyzdžiui, jog lietuvių žinojimas, rusų знание ’žinojimas’, graikų gnōsis ’(dvasinis) pažinimas, žinojimas’, sanskrito jñāna ’žinojimas, išmanymas, sąmoningumas’, anglų knowledge ’žinojimas, mokėjimas, išmanymas’ ir kt. remiasi viena ir ta pačia ide. šaknimi *ĝnō- ’žinoti’. Arba kad lietuvių širdis, rusų сердце, graikų kardia, sanskrito hṛdaya, anglų heart – vienos šaknies veldiniai. Širdis, žinojimas –­ mazginiai žmogaus pasaulio žodžiai, tad visai nenuostabu, jog jų giminystė, nors ir tolima, vis dar matosi kone plika akimi. Mums šiuo atveju įdomu tai, kad ne mažiau esminga yra ir vaid-mens šaknis, taip pat užtinkama daugelyje ide. kalbų.
Kalbininko Skirmanto Valento žodžiais, „indoeuropiečiai žinojimą įvardino dviem šaknimis. Šaknis *u̯eid-/u̯id- žymi žmogiškąjį žinojimą, kurį vienas mirtingasis gali perduoti kitam ir kuris gali būti teisingas arba klaidingas. Visai kas kita –­ dieviškasis žinojimas, žymimas šaknimi *ĝnō-“. Minima šaknis ide. *u̯(e)id- ’regėti; žinoti’2, žmogaus lūpų tarta jau mažiausiai prieš penkis tūkstančius metų, ir yra toji, daug vėliau išskleidusi žodinę šaką teatro vaid-inimams.
Taigi vaidinti nereiškia tiesiog veikti, kaip tai leidžia suprasti pats žodis aktorius3, bet veikti žinant, tarsi sąžiningam savęs žinovui – žyniui ar vaidilai, reginčiam viziją, idėją, kurią išreikšti, atvaizduoti, idealiai įpavidalinti scenoje –­ jo pirmiausias ir svarbiausias uždavinys. Turbūt kiekvienam, dažniau ar rečiau apsilankančiam teatre, yra tekę patirti, kai spektaklis tik pataikauja žiūrovui, neslėpdamas savyje jokios didesnės prasmės. Ar ne taiklus tad teatro deramo vaidmens žmogui priminimas aktoriaus vaidmens tikrąja pažodine reikšme? Žodis tik patvirtina tiesą, kad norint įkūnyti tokį vaidmenį, kuris sukrėstų iki širdies gelmių, aktorius turi būti nepaprastas žmogus, – savotiškas regėtojas, subrandintu vyzdžio branduoliu savo paties viduje išvydęs paslaptingą bendražmogišką žėrėjimą ir, svarbiausia, – įstengiąs jį iškelti išorėn, suvaidinti, įkūnyti iškalbinga kūno kalba, padaryti pavyzdžiu žiūrovo akivaizdai.
Tęsiant mąstymą per žodį, reikia pasakyti, kad aktoriaus dalią gražiai atliepia ir tolesnė aptariamos šaknies sklaida –­­ būtent žodis vaidenti(s) ’veikti (akyse); rodytis, būti matomam; rodytis vaiduokliams ar kokiems nors reiškiniams’. Pats būdamas susietas su teatru, taikliai apie tai savo filosofinėje esė „Sizifo mitas“ rašo Albert’as Camus (čia ir toliau kursyvas mano): „Rašytojas nepraranda vilties, net jeigu lieka nepripažintas. Jis mano, kad jo kūriniai paliudys, kas jis buvo. Aktorius geriausiu atveju paliks mums fotografiją, o iš viso, kas jis buvo, iš jo gestų, pauzių, dusulio ar kvėpavimo prisipažįstant meilėje mūsų nepasieks niekas. (...) Aktorius kuria savo personažus4, kad parodytų juos scenoje. Jis piešia juos ar kala iš akmens, jis įsilieja į vaizduotės sukurtas jų formas ir sušildo tas šmėklas savo krauju.“ Tokių minčių atodairoje galima tarti, kad visą gyvenimą nuvaidinęs aktorius –­ lyg savo kartos vaidesys, efemeriškai šmėkštelėjusi vizija, amžininkų laike pasivaidenęs ir nieko nepalikęs vaiduoklis, vaidalas, vaidas5.
Galiausiai veidas – gražiausias žiedas, kuriuo tik galėjo išsiskleisti ide. *u̯eid- šaknis – tokia nereikšminga ir numenkstanti jo akivaizdoje. Šiuo žodžiu tad pamąstymus ir užbaigsime, savotiškai prisilaikydami užsiduotos hamletiškos gaidos ir tikėdamiesi, kad žodžio pasiūlytas požiūrio kampas ras atsaką ne kurioje vaizduotėje.
Mainyti veidus scenoje – vaidinančio aktoriaus darbas ir menas. Tačiau ko tikėtis iš jo meno, jei paties aktoriaus veidas, tas tikrasis vidinis, nėra nuoširdus? Jei jis, tiesą sakant, nė neturi to nesuvaidintojo savojo, kuris matytų ir tvirtintų visus tuos nesibaigiančius žmogiškojo gyvenimo veidus įvairių vaidmenų pavidalais? Ar toks menas įsimintinas? O gal jis tik menamas, netikras6? Ir kas yra tikra, jei ne tai, kuo į(si)tikinama, ir kada į(si)tikinama, jei ne tada, kai tikima? Kuo tiki tikras aktorius – aplinkybėmis ar širdimi? Kada žmogus gali būti vadinamas aktoriumi ir kokią vertę turi veidas, šmėkščiojąs ne tik teatro scenoje, bet ir televizijos reklamoje? „Brangi žuvis nenardo visų akivaizdoje“ – tokia liaudies patarlė. Geriau briedis girioj, negu žvirblis saujoj  –­­ tokia šio straipsnio išvada – idealistinis žvilgsnis į vaidmens veidą ir veido vaidmenį. „Būti ar nebūti“, kaip pasakytų Hamletas, o ne „būti ar galbūt“. Albert’as Camus savo užrašų knygelėje pasižymėjo šitaip: „Vedos7. Apie ką žmogus galvoja, tuo ir tampa.“

Poskriebis. 1923 m. spaustame literatūros teorijos vadovėlyje aukštesniosioms klasėms rašoma: „Vaidinimai yra viena geriausių ir stipriausių priemonių sukelti žmonėse gėrio ir grožio idealams. (...) Patsai vaidinimas atliekamas artistų (vaidilų).“ Taip ir veizdisi: vaidila ir vaidilutės, kurstančios vaiskią8 Kūrybos ugnį, ir ugdantis, kerintis kuriamo vaidmens veidas, kaip didžiausias atlygis Kūrėjui. Gal ir nieko.


 

1 Originalo tekste: „The play’s the thing / Wherein I’ll catch the conscience of the king.“ Internetinė prieiga: http://www.online-literature.com/shakespeare/hamlet/ [2012-10-06].
2 Paminėtini šios šaknies žodžiai kitose kalbose: rus. видеть ’matyti, regėti’, ведьма ’ragana’, skr. vēda ’žinojimas’, gr. oida ’žinau’, lot. vidēre ’matyti’, angl. wise ’išmintingas; protingas, žinantis’, wit ’sąmojis; protas, nuovoka’, prūsų žynys vaidila (plg. prūs. waidimai ’mes žinome’). Vizija, idėja, idealas, netgi istorija, nors ir skoliniai, iš tiesų tėra dar vieni, tik „per aplinkui“ įgyti mūsų aptariamos šaknies pavidalai. Lietuvių kalboje šios šaknies yra žodžiai vaidinti, vaidenti(s), (iš)vysti, (pa)vydėti, veizdėti, vaidas, vaizdas, (pa)vyzdys, pavidalas, veidas, paveidus ’panašus’ ir pan.
3 Plg. lot. actor ’veikėjas’ nuo veiksmažodžio agere ’daryti, veikti’. Taip pat ši šaknis turi ’judinimo’ reikšmę. Tipologiškai plg. aktoriaus vaidinamą emociją, lot. k. besiremiančią veiksmažodžiu movere ’judėti, judinti’ su liet. žodžiais jausmas, jaudinti ir judinti.
4 Įdomu, jog pirminė lot. persona reikšmė buvo ’kaukė’, tik vėliau tapusi ’asmeniu’. Plg. angl. person ’asmuo, asmenybė’. Taiklus žodis, apibūdinantis ne tik teatro personažus, bet ir socialinius kiekvieno žmogaus vaidmenis.
5 Nemaišyti vaidas ’vaiduoklis, šmėkla, vaidalas’ su vaidas ’nesantaika, barnis’. Pastarasis kildinamas iš kitos šaknies ir sietinas su veiksmažodžiu vajoti ’versti lakstyti, varinėti, vaikyti, gainioti’ ir reikšmėmis bemaž sutampančiu veiksmažodžiu vyti. Plg.: „piktumą vajoja“, t. y. pyksta (Lietuvių kalbos žodynas).
6 Menamo meno dviprasmybė: viena vertus, menamas, tai įsimenamas, liekantis atmintyje. Kita vertus – dirbtinis, netikras, menamas. Tipologiškai plg. angl. art ’menas, dailė’ ir artificial ’dirbtinis’ bei rus. искýсство ’menas, dailė’ ir искýсственный ’dirbtinis, nenatūralus’.
7 Vedos – senovės indų šventraščiai (ilgus amžius buvę sakytiniais). Pavadinimas remiasi jau minėtu sanskrito kalbos žodžiu vēda ’žinojimas’.
8 Liet. vaiskus (vaid-sk-us) – taip pat iš ide. šaknies *u̯eid-. Darybos požiūriu plg. bendrašaknį žodį vaistas (vaid-st-as). Už atkreiptą dėmesį į nepaprastai plačią šios šaknies sklaidą, beriedant dviračiais Aukštaitijos miškuose, dėkoju mitologui Dainiui Razauskui.