Pastudijavusi rašytojo Jonathano Littello (g. 1967) nuo pat jaunystės karštomis karinėmis zonomis apraizgytą biografiją, išsyk prisiminiau Mantą Kvedaravičių (1976–2022). Gal jiedu net buvo susitikę ar bent nepažindami vienas kito prasilenkė vadinamųjų lauko darbų tyrimuose kur nors Čečėnijoje, Afrikoje, Ukrainoje. Panašūs paniurę veidai, atžagarumas, nekomunikabilumas. Ir ko gi jūs norite daugiau, kai eini į peklą, kai esi stalkeris, kai maitini savo kūrybą, hm, krauju ir adrenalinu? Dangus pagailėjo Jonathano, jis suspėjo daug nuveikti ir dar, rodos, nuveiks (nes senstelėjęs ir apsiraminęs apsistojo Barselonoje), o Mantas nebe. (M. Kvedaravičius, žinoma, atmintyje iššoko dar ir todėl, kad nemėgstantis reklamos antropologas sulaukė išimties tvarka pomirtinės nacionalinės kultūros premijos. Mano galva, skubios, pataikaujančios politikams, kurie jau turėjo būti sugalvoję kokį nors teisingesnį ordiną.)

 

Audros Baranauskaitės nuotrauka

 

J. Littello romanas „Gero linkinčios“ (2006) apsireiškia Lietuvoje dar net neišverstas iš prancūzų kalbos (nors netrukus kažkuri leidykla pasistengs) – Jaunimo teatro spektaklyje „Erinijos“ (gruodžio 14 d.) – romaną iliustruoja ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica. Tiksliau, teatro meno vadovas Audronis Liuga, kaip teigiama, prišnekinęs dokumentininką S. Loznicą eiti į sceną su scenarijumi ir rizikuoti. Gerbiu meno vadovo ryžtą pramušinėti rutiną sudėtingomis inscenizacijomis (ką tik buvo įveiktas Ričardas Gavelis) – jos tikrai naudingos kolektyvo, pajėgaus, mąstančio teatro auginimui. Tačiau literatūriniu atžvilgiu ryškų kūrinį perkelti į kitą žanrą, į kitą kovos lauką reikia kietai kapojančios režisieriaus rankos, patyrusio profesionalo išmonės – kitos ryškios kalbos.

Argi įmanoma 500 ar šiuo atveju netgi 1000 knygos puslapių suvesti į vektorių, gyvomis žiežirbomis perskrodžiantį scenos erdvę į tą patį taikinį? Ak, vis dėlto galima. Štai galimai Rimo Tumino „Karas ir taika“ (naujo karo išvakarėse!) pasiekė tolstojišką ištarmę: baigtį lemia ne Napoleonas, ne vadas, o žmogus ir kartu susiėję, paklūstantys likimo valiai žmonės.

Iš „Erinijų“ scenos skambantis tekstas anaiptol nedemonstruoja (kaip teigia anonsai) genialaus romano. Antrasis pasaulinis karas, Holokaustas, jauno vokiečių karininko, intelektualo Makso Aue (akt. Donatas Želvys) – nusikaltėlio žmogišku veidu – ir jo pakeleivių mėginimai reflektuoti, kas vyksta aplink, stingsta virš scenos klišėmis. Žinom, girdėjom, matėm (kad ir S. Loznicos garsiuose filmuose). Ar tik nebus tas romanas pasenęs? Gal ir ne, jeigu kada nors gavęs knygą į rankas įveiksi iki galo, jeigu persisunksi jos realybės skoniu, patikėsi svarbiausia teze: manai, kad tu jau tikrai nestovėsi ant griovio krašto ir nešaudysi? Nesakyk, kad nežudysi, gali vien tikėtis, kad nereikės žudyti!

Scenos kadrų gilumoje griežtai frontaliai arba – atvirkščiai – avanscenoje stambiu planu demonstruojama S. Loznicos režisūra yra šaltas, estetiškas dizainas su aktoriais ir scenografija. Atrodo, S. Loznica, kadaise peržiūrėjęs kalnus kino kronikos, turėtų būti alergiškas bet kokiam falšui, betgi nieko panašaus – pats tą niekaip nesusimbolinamą, nesuvirškinamą falšą scenoje ir kuria.

Tiesmukas natūralizmas – karininkų pietūs su visais kvapais restorane, kartuvės su pakaruokliais, tampoma už plaukų žydaitė, kūdikio priėmimas ir uždaužymas – nevirsta kita esencija. Bet palauk, kritike, galbūt čia karo mašinerija, nacių biurokratinės technologijos, iškreiptas ir sustingęs veidrodis, pagaliau rašytojo mylimi Baconas ir Goya? Spektaklio statytojas sako norįs suvokti, kaip kuriamas „mechanizmas, įgalinantis vieną grupę žmonių žudyti kitas žmonių grupes“. Išties mėginimą susitapatinti, perkąsti nusikaltėlio logiką ir įeiti į tos citadelės vidų jauti. Jauti, atleiskite, keistu sceninio dizaino lygiu. Deja, aktorių būriui aiškiai trūksta režisieriaus stebėtojo – gal jie vėliau tarp savęs patys susirežisuos? Dialogai pasunkės ir nešokinės it teniso kamuoliukai.

Mokslinis nacizmo ir bolševizmo veidas mirguliuoja kaip elektroninis Hitlerio logotipas palubėje. Teisės mokslų daktaras Maksas Aue turi Fausto pavidalą, bet jį dar reikia pildyti ir pildyti. Kuo?

Galbūt dovanoti šitam fotonegatyvui bent kiek atpažįstamų žmogiškų emocijų (romane dovanojamas seksas), kontakto su kol kas visai bejausme žiūrovų sale. Ji juk turi kristi į neviltį dėl to, kas vyksta pasaulyje.

Taip, ant griovio krašto gali atsistoti kiekvienas. „Sakau jums, patikėkite, – aš toks kaip jūs.“

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.