2017 m. OKT vadovas pastatė Ivano Vyrypajevo pjesę „Šokis Delhi“. Tada rusų dramaturgas savo vardą rašė dar be trijų „w“. Tada jaunieji koršunoviukai pakiliai vaidino absurdišką siužetą, vis iš naujo kartodami nesudėtingą, buitišką tekstą! Buki personažai kabinosi vieni už kitų žodžiais, už kurių nieko neatsirasdavo, – davėsi kaip vabzdžiai aplink degančią lemputę. Taip, efektinga ir šiurpu, bet galiausiai ir nuobodu, nes jokia beketiška prasmė neįsižiebė. Sakyčiau, pjesė prarijo režisierių, davė jam tik vieną kitą savo žodį įterpti.

 

Spektaklis „Girti“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Dabartinio spektaklio „Girti“ (vasario 2 d.) LNDT autorius, dramaturgas ir režisierius – Iwanas Wyrypajewas – prisipažįsta, kad jam „teatras yra aktorius, atliekantis tekstą“. Tad aktoriai turėtų dievinti Iwaną, nes galbūt gauna iš jo kompensaciją už ilgus režisūrinio teatro metus. Žiūrint „Girtus“ toks įspūdis man, kaip žiūrovei, nesusiformavo, pagalvojau, kaipgi bus su šiais 14-a jaunų ir vyresnių artistų gerokai po premjeros? Nebent kuo išradingiau lenktyniaujant piešti fiziologinį girto ir girtesnio elgesį yra kaifas, poilsis? Nebent tau siūloma komedija, kuri neturi pretenzijos parodyti daugiau nei šitaip atsipalaidavusio žmogaus išorę?

O ne, kūrinyje mėginama sujungti, surimuoti tai, kas žema ir aukšta! Iš scenos su pavydėtinai profesionalių aktorių atliekama girtųjų choreografija trykšta idėjų fontanas. Paprasti žmonės išgėrę nenumaldomai ieško gyvenimo prasmių ir Dievo šnabždesių.

Šitos ornamentinės rozetės į atskirų epizodų mozaiką protarpiais vis įsukamos, aktoriai (taip ir lauki – kada) staiga, padiskutavę apie mėsą, kurios kažkodėl nėra šiame vegetariniame restorane, palinksta į dievoiešką, respektabilios poros, tarsi atsirūgdamos nuo girtų pliurpalų, prisipažįsta, kad buvo neištikimos, o tada greitai vėl sentimentaliai ir patogiai susiglaudžia ant suoliuko (ne veltui pjesė prieš 10 metų buvo parašyta vokiečių scenai, ten dažnai ir tebevaidinama). Autorius stengiasi išplakti kuo daugiau emocijų – aktoriai grupelėmis, blyksint trumpų pertraukėlių šviesoms, išlekia į areną savo intermedijų atlikti (hm, čia įdomiai psichologiškai suveiktų užkulisinės slaptos kameros – atvirkščios scenai...).

Gražu ir linksma dvi valandas, iš girtųjų trupės išsirenki saviškius pirmūnus („Man labiausiai – Rytis Saladžius, Laurynas Jurgelis, Nelė Savičenko, o jums kurie?..“). Šie 14 personažų galėtų būti ir vokiečiai, ir lietuviai, bet tikrai ne rusai. „Rusiškos sielos“ platybės atsiskleidžia šio autoriaus kultiniame filme „Euforija“ (2006) ar, pavyzdžiui, tų pačių metų pjesėje vienam atlikėjui, moteriai, „Liepa“ (ištrauka neseniai spausdinta „Literatūroje ir mene“). Ten poezija auga ant itin grubios, ekstremalios prozos, ant žudomų, netgi valgomų gyvulių ir žmonių kūnų.

Taigi sueuropėjęs, Lenkijoje dešimtmetį gyvenantis rusų menininkas tampa elegantiškesnis ir galbūt progresyvesnis.

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.