1982 m. Kauno dramos teatre Gyčio Padegimo sukurtas „Mūsų miestelis“ akimirksniu tapo kultinis ir kvėpavo dar ilgai. Amerikiečių rašytojo Thorntono Wilderio (1897–1975) šviesaus liūdesio pasaulėjauta tiko ir paprastam, ir išrankiam žiūrovui. Režisierius, ant kėdžių susodinęs mirusius artimuosius, prakalbino juos taip natūraliai, kad kaito ir daužėsi širdis. Kodėl „Miestelis“ anuomet mums buvo toks reikalingas?
2018 m. pradžioje Klaipėdos jaunimo teatre pastatytas „Mūsų miestelis“ atvežamas į Vilnių (gegužės 5 d.) – LNDT didžiojoje scenoje pagal dramaturgo remarkas apnuogintoje, bespalvėje, nutildytoje, tik su keliais suolais ir virtuviniais stalais, jis ilgokai yra prapuolęs, nustumtas į galuscenį, dvelkiantis sunkia praeitimi (scenografė Laura Luišaitytė). Bet T. Wilderio tekstas, kartkartėmis prasimušantis pro šitą plutą kaip tyras vanduo, teigia ką kita – niekas čia nepasenę, laiko tėkmė tave liečia, net ir šitaip sruvendama.
Režisierius Darius Rabašauskas – gudrus. Pabrėžtinai lėtapėdis spektaklis apie provincijos miestelio gyventojus šiandien itin originalus, tokio mes nematėme gal šimtą metų. Be to, T. Wilderio pjesėje nėra neigiamų personažų, nėra konflikto (argi taip būna?!). Tai ne jo amžininkas Edgaras Lee Mastersas (išverstas Sigito Gedos), ne kito miestelio – Spūn Riverio – kapinės, kuriose palaidoti nusidėjėliai. Iš šito amerikiečio dinamitinių epitafijų iššauna nuslėptos dramos, o iš T. Wilderio dialogų liejasi dar labiau nukasdieninta kasdienybė. Ją įvertini tik tuomet, kai miršta artimasis arba kai miršti pats ir atsisėdi ant va tokios kėdutės...
Vis dėlto neišvengsiu nelemto spektaklių (ir laiko) sugretinimo. D. Rabašauskas, dar labiau tempdamas gumą, iš pirmųjų dviejų veiksmų išėmęs bet kokią įtampą ir išsiskyrimo / mirties nuojautą, sakyčiau, pernelyg suabstraktino, nuasmenino jausmingą, kartaus šokolado poskonio „Miestelį“. Mačiau per pertraukas išeinančius žmones, nes jie nieko nebuvo girdėję apie pjesę, apie finalinį pakylėjimą, ir šitoks kasdienybės liurlenimas, bažnyčios choro repeticijos (muzika Nijolės Sinkevičiūtės) jų nėmaž neįkvėpė. Jiems reikėjo šiandien įprasto draivo, aktualijų ir cinizmo, tyla ir pauzės kvailino, tai buvo itin nemalonu.
Kita vertus, negali sakyti, kad jie neteisūs – sename sovietiniame „Miestelyje“ draivas, oi, koks buvo: ir scenoje, ir salėje virė kraujas, iš kiekvieno individo vidaus sunkėsi žodžiai, visi mylėjo – ir net numirę dar bandė mylėti.
Dabartinis vietovaizdis, o ir sielovaizdis iš esmės jau nuo pačios pradžios – numiręs ir neprisikeliantis. XXI a. miestelis?
/ / /
Neprilygstamieji estai – Rahvusooper Estonia – mūsų bendrų šimtmečių proga į LNOBT atvežė vieną operą ir du baletus. Ir Richardo Wagnerio „Tanhoizeris“ (gegužės 15 d.) netikėtai atskleidė, kad lietuviai kuria gerokai aukštesnio lygio operinį meną. Kaip malonu! Žinoma, apie tai jau seniai galėjo parašyti ir patvirtinti / paneigti lietuvių muzikologai – būtų svarus liudijimas neseniai pokšėjusioje teatro byloje, – tačiau jie nė nemėgina vairuoti muzikinių procesų.
Estišką „Tanhoizerį“ pastatė ir įvaizdino britai – režisierius Danielis Slateris ir scenografas Leslie Traversas, – tačiau ir pas mus juk nacionalinį meną iki šiol dažniausiai kūrė prisiprašomi menininkai. Vadinasi, mūsiškiai kėvišiniai buvo geresni, brangesni?
Bet ir šios operos atlikėjai estai neprilygo lietuvių balsams. O juk į gastroles priimta vežti geriausius.
Gal tiktai choras (tegyvuoja visų teatrų chorai!) gelbėjo padėtį.
Vis dėlto reikia manyti, kad gastrolės bus įvertintos profesionalų ir bus pamokomos.
Čia paminėsiu tik man įsiminusią britiško pastatymo specifiką. Tiksliau, estų publikai pritaikytą „šaltą“ formatą.
Scenografo siūlymas, žinoma, buvo modernus – sušiuolaikinamas germanų minezingerių kūnų ir kūrybos dramas įdėti į... seno, nedidelio prieškarinio kino teatro rėmą. Tas ekrano rėmas mane iš paties pirmo žvilgsnio pririšo prie nudrožtos Wagnerio / Hitlerio temos. Ir vėliau nebegalėjau jos atsikratyti – matyt, veikė vagneriška muzikos hipnozė. Ir vaizdinis minimalizmas: tik retkarčiais iškilmingai pasisukančios dvi baltos plokštumos; avanscenos šone įtaisytas plackartinis suolas, ant kurio vis prigula traukinio palydovės kostiumėliu vilkinti pagrindinė herojė Venera-Elizabetė; tiesa, Veneros grotoje su besirangančiomis merginomis iš kordebaleto pastatoma raudona sofa, tačiau ja naudojamasi trumpai, o merginos vėliau pelnytai sukišamos į stiklinę sekciją. Ir tiek to vaizdo. Užtat išryškėja statiškos herojų figūros.
Tų herojų režisierius beveik nejudina, taupus artistiškumas apribojamas arba stiliaus, arba talento. Labiau stumdomas choras: sunkia mistika padvelkia, kai per sceną slenka sukaustyti basakojai vyrai ir moterys; ant baltų kėdžių lenktyniauti ratu susėda minezingerių sūkurys, kuris išsuka vieną lyderį, sveikinamą įprastiniu „Heil...“. Šitas nūdienis britiškai estiškas R. Wagneris, sakyčiau, itin suomiškas – kaurismakiškas, supaprastintas, klaustrofobiškai išbalintas. Tokia yra maniškė lietuviška vizija.
Beje, Novosibirsko operos teatro „Tanhoizeris“, neseniai išgarsėjęs pasaulyje, nes buvo nuimtas „dėl religinių jausmų įžeidimo“, taip pat buvo susietas su kinu – operos veiksmas vyko chaotiškoje filmavimo aikštelėje.
/ / /
LNOBT gimęs „Korsaras“ – tarsi karališko kraujo princas, prasibrovęs į pirmąsias gretas. Ir nesvarbu, kad šito princo kraujas, kaip dabar rodo žiniasklaida, maišosi su afrikietišku, vis tiek tai nepaprasta ir nuostabi istorija. Žmonijos paveldas.
Naujas lietuviškas „Korsaras“ jau toli gražu ne lordas Byronas, net ne grynas Adolphe’as Adamas ir t. t. – dar pridedama daugybė protėvių vardų programėlėje. Bet vis tiek paveldas! Baleto istorikas Helmutas Šabasevičius jį sutinka pakiliai: „Siužetiniu požiūriu spektaklis tapo nuoseklus, gana lengvai skaitomas, o plastiniu ir dramaturginiu atžvilgiu – dinamiškas, prisodrintas prancūziškojo romantizmo dvasios.“ Taip, tokių pastatymų autoriai kruopščiai studijuoja senienas archyvuose, o tada surenčia naują namą pagal seną modelį. Sukuria savotiškus Valdovų rūmus. Kodėl gi ne, jeigu išeina talentingai? Jei paveldas pradeda kvėpuoti. Jeigu kritikai įvertina teigiamai, o publika ploja – tiesa, labai neilgai, nes jau per trečiąją premjerą (gegužės 18 d.) nuobodžiauja. Žiauriai nuobodžiavau ir aš.
Praėjusiame numeryje baleto kritikė Skaidrė Baranskaja rašė, kad „gavome nemenką prancūzų baleto mokyklos injekciją“. Be abejo, ji gera, naudinga grupei žinovų, taip pat baleto trupei, vos ne visai dalyvavusiai gausiose ir dažnose masinėse scenose. Taip, „Korsaras“ irgi demonstruoja aukštą teatro pasiruošimo lygį (apie tuo pat metu atvežtą estų baletą „Geismų tramvajus“ girdėjau neįtikėtinai daug juokingų palyginimų...), tačiau, mano akimis žiūrint, neįgijęs antro kvėpavimo, nepakilęs nuo scenos, neatsispyręs aukščiau už atlikimo techniką ir dinamiką, jis praranda prasmę. Tokią, kokią mūsų teatro šiandienai ir istorijai suteikė, pavyzdžiui, ankstesnis baletas „Procesas“.
Keista, tačiau per spektaklį dažnai jaučiausi sėdinti koncerte – koncertiškai iškilmingai ir vienodai grojo orkestras.
Italų dailininkės Luisos Spinatelli scenografija gal ir buvo sąžiningai muziejinė, tačiau nuo jos dvelkė iš koto verčiantis turkiškas naftalinas. Tarsi atsainus, nerūpestingų potėpių, žemės spalvų, rytietiškų ornamentų perkėlimas ir išdidinimas pastatė atlikėjams tokį užnugarį, kuriame jie pranyko, tuo labiau kad buvo aprengti itin turtingais, perkrautais detalių, netgi maskuojančiais kostiumais.
Baletas, manau, nepakenčia margumo, o čia jo daug (išskyrus pagrindinį baltai vilkintį herojų). Ir taip siužetiškai painios linijos susipainioja, nors choreografas Manuelis Legris kažin kurią iš jų ir mėgina atpainioti. Tankų spektaklio gobeleną trečiame veiksme kiek praplėšia odaliskų trijulė. Nežinau, tuomet imi galvoti, kad gal tos svarbios gyvybės daugiau galėjo įpūsti pagrindiniai atlikėjai Genadijus Žukovskis ir Kristina Gudžiūnaitė, kol kas keistai sunkiasvoriai, nes viską atidavė sudėtingam atlikimui, o artistiškumą, „Korsaro“ tamsias ir šviesias aistras paliko rytojui.