Jeigu būčiau Teatro Ministrė, įsakyčiau teatrams už gautą finansinę injekciją kurti spektaklius vaikams. Ir turėtų tai daryti ne tik Jonas ir Petras, bet pirmiausia kaip parodai Eimuntas su Oskaru. Ir tada vaikai, atsiplėšę nuo kompiuterių, traukdami už rankų tėvelius, bėgtų į gyvą teatrą ir gautų daugiau šansų užaugti gyvais tėveliais. Ir patys teatrai, išsiklibinę nuo savidestrukcijos, nuo priešų, išvarymų ir drobulių, turėtų kur išleisti garą. Bet visa tai pasakos...

Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Brangusis atrakcionų parko dėde,“ (lapkričio 4 d.) man priminė lėlių animacinius filmus. Atsimenu, tokių multikų nemėgdavau žiūrėti nei aš pati, nei vėliau nemėgdavo mano vaikas, nes lėlių fizinis ir dvasinis (anima) vystymasis būdavo vangus, lėlės lyg tyčiomis galvodavo ir jausdavo dvigubai lėčiau nei pieštos animacijos herojai. Be abejo, lėlių filmų būdavo ir labai gerų, net su didesnėm meninėm ambicijom nei pieštų, tačiau tas menas dažniausiai juose dar labiau erzindavo. (Kita vertus, dabar, kai Žemė ėmė suktis dvigubai greičiau, kai įsigalėjo kompiuterinės animacijos diktatūra, lėlių renesansas būtų visai ne pro šalį.)

Spektaklyje į tą vangų déjà vu įstūmė asketiška scenografija ir vienatoniai kostiumai (M. Jacovskio), vėlgi primygtinai meniški, – tarsi atveriantys erdves mažojo žiūrovo fantazijai. Šalia ant mamos kelių sėdėjusi mergytė, pakilus uždangai, iškart paklausė: „Kas čia?“, mama atsakė: „Čia, ėėė, pieva...“ Į kelis stovus buvo susmaigstyta daug nuogų lazdų, kurios grafiškai persiskaitė kaip pieva. Tai ir galėjo tapti puikia pieva (arba atrakcionų parku), jeigu čia būtų suplazdėjusi gyvybė, nedirbtina energija, jeigu aktoriai būtų turėję veikti ką nors daugiau, nei jiems leido jų personažai lietuviški snusmumrikai.

Mano galva, režisierė Olga Lapina visiškai sumarmaliavo spektaklio sekamą istoriją – pasitikėjo savo jėgomis ir, pasiėmusi „kažką iš Tuvės Janson, kažką iš visos mylimos skandinavų literatūros“, nuklejojo į lankas. Kas čia vyksta, kas yra geras ir kas blogas, kas jaunas ir kas senas, ilgai nesuprato nei vaikai, nei tėvai. Žinoma, dramos spektaklis – ne raiškaus skaitymo pamoka, tačiau net postmodernių laikų vaikai išplėstomis akimis šiame mėginančiame subtiliai vyniotis siužete apie atrakcionų parke dirbantį bambeklį pensininką vis tiek, kaip adatos šieno kupetoje, ieško konflikto ir herojų. Bet juos atstoja potuštis bendras vaizdas.

Užsitęsusioje įžangoje aktoriai pro salės duris brovėsi į sceną, derinosi įvairias gatvinio srauto kaukes – ir sąlytis buvo daug žadantis, – bet atsidūrę scenoje rodė išties tik žaidybinius atrakcionus. Režisūrinė fantazija plačiau išsiskleidė tik senojo Hemulio skėčio intermedijoje su vaizdo projekcija.

Skandinaviški troliai mumiai ir kiti gyviai – geresnio žmogaus projekcijos – yra išaugę iš Anderseno melancholijos, ir tam, kad juos išreikštum, kitiems parodytum, manau, pačiam reikia būti tokiu truputį pavažiavusiu mumiu, tokiu „Keistuolių“ teatro Kaniava. Vien estetika čia neatsipirksi.

Vaikai visur, kad ir kur būtų, žinoma, trokšta kontakto, trokšta gyvų klausimų-atsakymų. Spektaklio pradžioje ilgai buvo leidžiama muzika, sureguliuojanti vaikų miniai vieną ritmą, bet nusodinanti individualų bendravimą. Vėliau negyva muzika buvo išjungta, aktoriai pasiėmė instrumentus, šviesos aptemo, pasigirdo ir šiokia tokia klibinkščiuojanti melodija, kažkodėl sumiksuota su rusiška liaudiška ох калина, ой малина. Tačiau vidinė muzika taip ir nesuskambėjo.

O kaipgi draugų ir giminaičių atstumtasis pensininkas Hemulis (vos nepasakiau „iš Rūgpienių kaimo“)? Hemuliui susipratę draugai pasiūlo žaisti drauge ir užsilipti ant kojūkų – nužirgliojęs į užkulisius jis ten griausmingai ir nusiverčia. Finalas.

Et, jeigu būčiau Olga Lapina, į šitą finalą būčiau įkišusi šiaurietiškas vaikščiojimo lazdas, kurios gudriai susišauktų su scenovaizdžio lazdomis ir kuriomis jau šauniai mosuoja ir mūsų hemuliai.