Jūratė Visockaitė. Pabėgėliai teatre

Po nelaukto kuklios „Žalios pievelės“ (apie Ignalinos AE) triumfo tikėjimas dokumentinėmis teatro apybraižomis padidėjo ir į tą pačią LNDT Mažąją salę dabar nebe eini, o bėgi.

Nauja teatro dokumentika – „Dream­land“. Tai pabėgėliai Lietuvoje.

Jų – Pabradėje ar probėgšmais nužvel­giamų pro langą troleibusų stotelėse –­ apie 400. Scenoje – tik 6. Bet tikrų tik­riausi. Turkė, libanietis, afganas ir du... rusai. Režisierius Mantas Jančiauskas pasiguodžia: kai mūsų iranietis nei iš šio, nei iš to atsisakė, galvojom, kad žlugom. Dauguma jų nenori kalbėti apie save, nemoka, netiki. Užtat rusai, prašom – visada pasiryžę.

Manau, pirmiausia šitas mėginimas su­plakti vandenį ir aliejų, Artimuosius Rytus ir Rusiją, trukdo atsirasti realybės jausmui. Iškalbingi mūsų kaimynai nusveria, nes jie yra politiniai emigrantai, o likusieji – tik ekonominiai. Mums seniai įkalta, kad tai tikrai ne tas pats - taip ir yra.

M. Jančiauskas, neseniai baigęs „papildomas studijas“ Šarūno Barto filme „Šerkšnas“ (pagrindinis vaidmuo), lankęsis Ukrainoje, būtų išplėšęs gerokai daugiau realybės, jei būtų ryžęsis vien tik „politiniam“ variantui: na, pastatęs vieną savo „aktorių“ Daniilą Konstantinovą – fantastišką pliką žaliūką teisininką, trejus metus atsėdėjusį kalėjime, ant revoliucinės tačiankos... Dabar išėjo tarsi dar viena atsitiktinė „Šerkšno“ herojaus Roko kelionė į uždraustą zoną – ir ką gi? – čia jis pasiekia nebent filmo vidurį.

Įžangoje emigrantai, susipažindami su mumis, pernelyg skubotai, kapotai pila informaciją apie save, ji atšoka kaip žirniai nuo sienos, nes daug kam juk reikia skaityti vertimo subtitrus, nėra kada žiūrėti į gyvą objektą. Traškantys pokalbiai su namiškiais telefonu, žinoma, jautrūs, o formuluotės apie politinę padėtį Rusijoje ir V. Putiną – stereotipinės, numazolinusios klausą. Mergina su hidžabu labai graži, graži ir jos tiesa, kad „dėl hidžabo mane pirmiausia pamato kaip asmenį, tik paskui – kaip moterį, o pas jus atvirkščiai“. Kita vertus, visas jos vaidmuo / likimas čionai ir susiveda į aprangą. Ko gero, iš visų teatriškiausias pasirodė mažas ir tylus afganistanietis – atsargiai, tarsi ant ledo ėmęs šokti savo tautiniais žingsneliais ir suminkštinęs širdis.

Studentiškame darbe įtikina nebent centre stovintis baltas kubas su projekcijoje besisukančiomis sureikšmintomis herojų galvomis ir nuščiuvusia anonimine minia (Aneta Bublytė ir Aivaras Ligeika), taip pat Agnės Matulevičiūtės šiurkštaus muzikinio fono fragmentai.

Keista, kad iš tokios gausybės dramatiškos medžiagos, kuri supresuota guli kažkur Pabradėje, išsispaudžia šitaip apgailėtinai mažai. Atskirtis, nesusikalbėjimas ir čionai akivaizdūs. Pravažiuodami tik žvilgtelime į pakelės plakatą su simbolinėmis figūromis ir nieko nesakančiu užrašu Dreamland.

„Dream­land“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka