„Rožės“

Šių metų „Sirenas“ atidarė iš Ukrainos atvykęs merginų kabaretas „Dakh Daughters“. Frykiškas, bet ir charmsiškas. Gal todėl ir pakviestas festivalio organizatorių.

Rusų dramos teatre susitrombavusi lietuviška festivalinė grietinėlė į merginų koršunovizmą reagavo vangiai, o ir pats O. K. per vieną muzikinę pauzę pakilo iš vidurio eilės ir nuslinko nusilengvinti. Hm... Moterišką meną priimame nepatikliai, todėl jis privalo šauti dvigubai stipriau. Ir šauna.

Garsūs britų vyrai „The Tiger Lillies“ skleidžia tiesmukiško pykčio bangas, o juos kopijuojančios (kai kam taip atrodo) ukrainietės – „Rožės“ – kuria balkaniškai įvairiakalbį, plastišką ir neišvengiamai moteriškai subtilesnį, gyvybingesnį muzikinį teatrą. „Kodėl pasaulyje tiek daug blogio?“, „Kodėl meilė privalo mirti?“ Atrodo, lietuviai laukė absurdo, cirko ir nešvankių juokelių, bet sulaukę muzikinės ir kalbinės kultūros lengvoje siurrealistinėje pakuotėje, kiek nusivylė.

Kalbų katilas čionai tai raibuliuoja, tai kunkuliuoja. Smagu, kad švelni ukrainietiškoji kalbos srovė vis atmiežia ir keistai susieja jau pervirusias angliškas / vokiškas / prancūziškas. Ir kalbas, ir daugybę instrumentų lengvai aplink pirštą vyniojančios, nesudrumsčiamų veidų sirenos yra puikus „Sirenų“ logotipas, už kurio gali slėptis kas tik nori.

/ / /

2018-ųjų „Sirenų“ devizas – „Emocijos iš arti“ – netradicinis šiam festivaliui, kuriam turbūt jau nusibodo ankstesni kaltinimai neemocionalumu, formaliais eksperimentais. Tai še, brangioji publika, pačiulpk ledinukų.

Prancūziškai vietnamietiškas „Saigonas“ apdovanotas už tekstą, sukurtą dramaturgės ir režisierės Caroline Guielos Nguyen (g. 1981), tačiau aš, kaip redaktorė, jį trumpinčiau. Kad tos emocijos nevarvėtų tris su puse valandos – juk teatre svarbu ne tik gyvas procesas, bet ir poskonis, o čia jis lieka pernelyg melodramatiškas, išskydęs, bobiškas.

C. G. Nguyen, išleidusi į vaizdingą pigios Paryžiaus kavinės „Saigonas“ sceną būrį artistų, nuoširdžiai ir natūraliai tempia kaldrą į savo vietnamietišką pusę. Grynos prancūzų kilmės aktorių vaidinami personažai yra banaliai suprancūzinti: nervingi, karštakošiai, kiek juokingi. Vietnamiečiai – santūrūs, viską apgalvojantys, išmintingi. Mišrios santuokos ar ryšiai, atsitikę kadaise sunkiais Indokinijos karų metais, atnešė daugiau nelaimių negu laimių, ilgesį ir neaiškių baimių. Įdomus motinos vietnamietės ir sūnaus pusiau prancūzo duetas: ji nemoka itin atvirai, kaip Prancūzijoje įprasta, išsakyti savo jausmų sūnui; jis jaučiasi surištas su sergančia mama europiečiams neįprastais kasdieniais rūpesčiais ir pagarba. Ne tokia originali jaunų vietnamiečių pora, kurią išskiria ankanti prancūzė, pasikvietusi į namus benamį vietnamietį. Už baro be sustojimų besisukančios ir tikromis daržovėmis manipuliuojančios virėjos, kiek pastebiu, yra sveikas prieskonis teatre – snūduriuojantis žiūrovas turi į ką koncentruotis.

„Saigonas“

Atrodo, lietuviams ši „saigoniška“ problema tapo šviežiena, nes mes buvome įpratę Vietnamo istoriją įsivaizduoti tik per amerikietišką prizmę. Kiek vaikų buvo pagimdyta šiuo periodu! Gaila, kad į šitą „Saigoną“ per tas kelias valandas neužsuka nė vienas amerikietis.

Man asmeniškai tikra švente tapo prancūzų ir vietnamiečių kalbų muzika. Vietnamiečių kalboje kiekvienas skiemuo užrašomas ir tariamas kaip žodis – jinai plaukia lygutėle srove. Kol nesusiduria su džiazuojančia prancūzų kalba ir pačiais prancūzais.

/ / /

Ir „Saigonas“, ir kitas „Sirenų“ spektaklis „Tik filmuojama“ beveik lygiagrečiai rudeniškai rodomi mūsų kaimynų minskiečių scenose. Jų festivalio devizas – „Išhermetizuoti“. Na, gerą daiktą kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Į Minską buvo pakviesta net 19 užsienio spektaklių – vienas iš jų Oskaro Koršunovo „Vestuvės“. Ir nežinau, kaip visa tai traktuoti, nebent plačiau informuoti, kad Baltarusijoje statoma ne vien atominė, bet ir vaikštoma į teatrą.

Suomių garsenybės režisieriaus Kristiano Smedso spektaklyje „Tik filmuojama“ – negalėčiau teigti, kad kurtame be minties apie gastroles, – vaidina tik du aktoriai – vengrė ir estas. Pastarasis, Juhanas Ulfsakas (g. 1973) yra dabartinio Talino garsenybė, tėvo, TSRS garsenybės, mirusios prieš metus, Lembito Ulfsako („Legenda apie Tilį“, „Mandarinai“) sūnus.

Juhanas iki šiol išsaugojo apolonišką figūrą, kurią režisierius naudoja kaip apnuogintą natūrą spektak­lyje apie didingo ir drauge popkorniškai pigaus kino darymą. Apie meninę manipuliaciją. Kai jūs ekrane matote kažką jausminga ir labai įsijaučiate, na, ar nemėginate, kad neišsiveržtų ašaros, „atsistoti už kadro“, pasižiūrėti pro pirštus? Štai jiedu bučiuojasi, tuoj amžiams išsiskirs, o juk iš tikrųjų visai šalia stovi kamera ir gauja filmuotojų... Man tai iš karto ašaros nudžiūsta.

„Tik filmuojama“. Nuotrauka iš „Sirenų“ archyvo

K. Smedsas, kadaise meistriškai išpreparavęs „Vyšnių sodo“ kūną ir sielą, daro tai ir su kinu / teat­ru / meile ir t. t. Ir jam pavyksta. Kita vertus, pasigrožėjusi estiško Apolono kūnu, negalėčiau teigti, kad perpratau jo sielą. Vaidmuo (o ir abu vaidmenys) profesionalūs, preciziškai sušokti, sudėti į sceninį kadrą ir, manau, aktoriams gerokai nusibodę.

/ / /

Vokiečių teatrinis kolektyvas (yra ir tokių formatų, pas mus panašios kuopelės taip pat pamažu kuriasi) „She She Pop“ atvežė dokumentinį vaidinimą „Stalčiai“. Šešios vidutinio amžiaus moterys, atsispirdamos nuo senuose stalčiuose rastų dienoraščių, laiškų, brošiūrų, plokštelių, sėda prie stalo ir kalbasi apie praeitį. Dviejų valandų seansas intensyvus, nuo subtitrų vertimo negali atitraukti akių, kad pažvelgtum į atlikėjas, savotiškus garsiakalbius, bet tai ir nebūtina. Klausaisi vokiško ir skaitai lietuvišką gyvenimo paraščių tekstą ir privalai savarankiškai, jau savo galvoje susidėlioti „teatrą“, „istoriją“, „gyvenimą“. Privalai dirbti iš peties ir iš šiuolaikinės vidutinės vokietės paviešinamų sausų aprašų susikurti – ką?.. Anonse teigiama, kad Berlyno sieną, VDR ir VFR tvyrojusią atmosferą. Labai įdomus eksperimentas, kuris, manyčiau, toks ir lieka – nerežisuojama memua­rinė medžiaga netampa kokios nors rūšies grožine.

„Stalčiai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Jau išėjusi iš salės, post factum pasitvirtinau nuomonę apie tiesmukas ir disciplinuotas vokietes. Pakliuvusios į tą ar kitą istorijos verpetą, jos labiau nei kitų tautų atstovės lieka ištikimos savo tapatybei: „Jeigu tada būčiau pasukusi į aną pusę, jeigu būčiau perskaičiusi tą knygą, tai tuomet taip ir taip būtų...“ Tiesą sakant, prieš akis iškyla senos kronikos kadrai, kuriuose mirga šimtai džiūgaujančių vokiečių moterų veidų ir į fiurerį tiesiamų rankų. O šiandienės – štai prašom – taip pat vieningai ir drausmingai atgailauja už karo nuodėmes – milijonai turkų ir sirų Angelos Merkel Vokietijoje... O jeigu ne šitaip, tai būtų kitaip...