Vilniaus mažasis teatras tampa flagmanu! Po ultrahibridinio (teatras + kinas) spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ drąsiai išplaukia irgi sėkmingai sukryžmintas (teatras + džiazas) spektaklis „Infinity“ (spalio 7 d.). Gal vis dėlto veikia nuskalpuoto Mažojo eskad­ros kapitono, sėdinčio kažkur sodyboje po medžiu, fluidai? Ak, didelės sveikatos jam ir jo įpėdiniams!

Iš pradžių gauname dozę kelerių metų senumo Baltarusijos įvykių – tiesmuką, publicistinę (pagal Andrejaus Kureičiko tekstą). Ją dabar, vykstant ukrainiečių ir rusų mėsmalei, keista ir nemalonu prisiminti, atgaminti. Kodėl? Žiūri tarsi į traukinį, kuris nuvažiavo ir į kurį nespėjai... Dažnai pagalvoju: ką per dabartinį karą jaučia baltarusiai, atsidūrę tarp kūjo ir priekalo?

 

„Infinity“. Justino Lipnicko nuotrauka

 

Režisierė Gabrielė Tuminaitė rodo mums groteskines suėmimų ir rinkimų Baltarusijoje scenas – turbūt groteskas neskausmingiausias būdas sugrįžti prie tos situacijos. Žvitrus omonininkas, seno Lukašenkos kopija, išsičiustijusios pensininkės jau savaime atgraso. Šias trumpas pirmo laipsnio asociacijas scenoje trikdo kuklus įstiklinto apšiurusio balkono fragmentas (scenografija Mariaus Nekrošiaus) – jo viduje kažkaip kitaip gyvena kažkokia mergaitė. Ji ten bus visas dvi spektaklio valandas ir, gaila, finale atsivers kaip nugalėta, pavergta.

Spektakliui įpusėjus, mums pažįstamas grafinis infinity ženklas suveikia jau antroje savo pusėje, priešingame polyje. Blogį keičia Gėris. Kaip niekur nieko, kakofoniškai įžygiuoja Daliaus Naujokaičio orkestras, kurį sudaro... kas tik nori. Ir papūskit mums! „NoJo Airlines“ džiazas, ne tik grojantis, bet ir pavaidinantis, ir padainuojantis, pamažu okupuoja dešinę pusę „Infinity“ scenos, paskui erdvę virš scenos ir virš salės, kažkas iš jos, žiūrėk, jau ir atsiliepia, kažkas pasipiktina dėl decibelų... Dešinysis (arba kairysis) tavo smegenų pusrutulis irgi įsidarbina, baimė dingsta, įsijungia nauji naujokaitiški receptoriai.

D. Naujokaitis, eksperimentinės muzikos piligrimas, pakelia aukštyn ir perkeičia ne tik šią istoriją apie priespaudą – savo esybe ir elgesiu pademonstruoja išsilaisvinimo ir nušvitimo kelią. Ak, man netgi aureolė akimirksnį pasivaideno virš jo galvos...

/ / /

Taip, Mažasis plaukia, o štai LNDT buksuoja, nors kilimai iškloti ir žengia jais žavūs kapitonai.

Dokumentinis spektaklis „Liudijimai“ (spalio 20 d.) su ukrainiečių moterų pabėgėlių pasipasakojimais, matyt, bus vežamas į provincijos scenas, tikintis, kad tenai bus adekvačiai su ašaromis išgirstas. Galbūt. Galbūt sostinės publika pernelyg patyrusi ir ciniška.

 

„Liudijimai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Septynios aktorės atmintinai mokosi po ilgą monologą – kodėl gi, režisieriau Oskarai, nevalia buvo skaityti jų iš lapo? Būtų dar labiau dokumentiška, nereikėtų mums bijoti, kad suklys, o joms klysti, pertek­linai įsijausti. Neišryškėtų į sceną tiesiai iš gyvenimo perkelto teksto sentimentalumas, smulkmeniškumas (o tai yra neišvengiama).

Tikiu, ukrainietės taip viską ir prisiminė – televizijos kanalas „Current Time“ tai patvirtina kasdien ir nieko naujo čia neatrasta. Nepaisant sunkiai siekto tikrumo (reikėjo juk prašyti, kad to sutrikusio žmogus burna atsivertų), nepaisant į vieną krūvą sugrėbto siaubo, išeina aidas, ir nieko daugiau.

Prasėdėjau užsimerkusi įsivaizduodama radijo teat­­rą, nes sunku buvo po 15 minučių stebeilytis į kiek­vie­nos aktorės nuogą veidą.

Pati sau išsinešiau aktualų paliudijimą, kad... nereikia slėptis ir kaip zuikiams bėgioti į tuos rūsius. Reikia eiti į kolonas gatvėse, į sambūrius aikštėse. Kaip baltarusiai ar prancūzai nūnai. Kaip anksčiau lietuviai ir visų kitų tautų civiliai, kronikos kadruose traukiantys keliais ir keliukais į nežinią. Kol mums lemtos valdžios susipras ir susitars.

/ / /

Teigiama, kad šiemetinės nobelistės 82-ejų Annie Ernaux ir jos 30-mečio tėvynainio prancūzo Édouard’o Louis autobiografinė kūryba yra artima. O pats Édouard’as sako, kad Annie privertė jį suvokti, kokia žlugdanti gali būti autobiografija.

E. Louis Vilniaus scenoje neseniai matėme – „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT) režisavo Antanas Obcars­kas. Dabar Jaunimo teatre kitas E. Louis romanas sudėtas į spektaklį „Edžio pabaiga“ (spalio 21 d.). Įdomu, kad jį režisavo tam tikra prasme Antano likimo brolis Naubertas Jasinskas. Mat abu režisieriai yra kilę iš menininkų šeimų, abu mėgina tapatintis su bendraamžiu prancūzu, kurio vaikystės trauma – žiauri darbininkų šeimos aplinka. Hm, abiem režisieriams atrodo, kad tai nedidelis skirtumas.

 

„Edžio pabaiga“. Eimanto Paulausko nuotrauka

 

Iš tiesų į literatūrą N. Jasinskas kreipia mažai dėmesio, romanas (tiksliau, jo adaptacija) veikia jį tik kaip dirgiklis savai kūrybinei masturbacijai. Nesakau šioje vietoje „atleiskite“, nes smaginamasi demonstratyviai ir itin estetiškai: scenografija, šviesa, kostiumai, judesys... Kuriamas manieringas, atmosferinis sulėtintos vidinės dramos šou. Prieš mus ne darbininkų, o artistų pelkė-terpė.

Gaila, šiai neleidžiama suburbuliuoti, įsismarkauti – vis dėlto reikia laikytis romano socialinės nelygybės karkaso. Nors karkasas nugrimzdęs spiginančiose podiumo ir pastelinėse drabužių spalvose. O tos laukiamos pabaigos režisierius savo Dorianui Grėjui (arba Edžiui) dar tiesiog nesugalvojo. Ji kol kas striuka.

Tačiau visi turime vilties, kad ateity sugalvos ir savo pradžią, ir savo pabaigą.

P. S. Kaip tik perspėta kolegų perskaičiau jauno režisieriaus N. Jasinsko „Kritiką kritikai“ (menufaktura.lt, 2022 10 11) ir, matyt, turėčiau sudrebėti ir išimti savo mėgėjišką žurnalistinį atsiliepimą apie jo kūrybą. Nes režisieriui štai jau kyla klausimas, ar verta remti tokius leidinius kaip „Litmenis“. Jau nekalbant apie kitos įžūlios kritikės, kurios sutuoktiniu seniai domisi Lietuvos saugumas, rašliavas. Dar primenamos jaunų menotyrininkių (taip, deja, vien moterų) pareigos baigus Akademiją – aptarnauti ponus menininkus.

Oi, atsargiai, Naubertai, žiniasklaida iš savo ketvirtosios valdžios vietos jau seniai pasislinko į aukštesnę. Kritikai, kuratoriai, komentatoriai suka ten, kur jiems norisi. Jau šitaip nesureguliuosi. Be to, nūnai klesti laisvė ir lygybė. Taigi, vaikine, nepulk vyresnių ir daugiau nuveikusių, heteroseksualių, galimai kitokių įsitikinimų (netgi politinių) moterų – jos turi ir teises, ir jėgos atsakyti.

/ / /

Lietuvoje po ilgo pasninko užderėjo visa „Traviatos“ trilogija. Po LNOBT ir KVMT verdiškos operos premjerų kompanija „Operomanija“ su šviesios galvos direktore Ana Ablamonova šiuolaikinės operos festivalyje iniciavo dokumentines „Traviatas“ (spalio 22 d.). Režisierius Artūras Areima ir kompozitorius Maximilianas Oprishka Menų spaustuvės Juodoje salėje pasodino violončelininkų ansamblį „Cello Club“ (vien vyrai), ir kūną, bet ne veidą apnuoginančią aktorę Modestą Jakeliūnaitę. Protarpiais skambėjo mecosopranas ir tenoras, bet ausys gaudė anoniminių traviatų (moterų ir vyrų) įrašytus autentiškus balsus, kurie jūros bangos ir krioklio videofone bylojo įspūdingai, išties antiverdiškai. Vis dėlto kritikų nepripažįstamas teatro chuliganas A. Areima savo pasiekė užsispyrusiai eidamas vis tuo pačiu areimišku keliu! Sveikinu. Saikas daro stebuklus.

 

„Traviatos“. Martyno Aleksos nuotrauka

 

Publika sužino daug šviežios, išpažintinės informacijos apie „tą pasaulį“ – informacija pavydėtinai žurnalistiškai surinkta (užrašė Inga Sanakojevaitė, M. Jakeliūnaitė) ir skaidriai, be moralų pateikta. Ją palydinti, gestais sutvirtinanti aktorė ir muzikantai dirba atsargiai, somnambuliškai, neišsišokdami, nepakeldami net akių. Bežodė Modesta – įvykdžiusi ir meninę, ir socialinę užduotį – verta Kristoforo.

 

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.