Juozo Baltušio antrajame dienoraščių tome, apimančiame 1976–1983 m. ir 1300 puslapių, daug vietos skirta kinui ir teatrui. Tais metais pagal rašytojo novelę buvo nufilmuoti „Virto ąžuolai“ (rež. G. Lukšas) ir dokumentinis portretas „Filme – Juozas Baltušis“ (rež. R. Šilinis). Teatre J. Baltušio žmona Monika Mironaitė vaidino spektakliuose „Kazimieras Sapiega“, „Vaidinant Strindbergą“, „Ubagų sala“ ir kt.

Bet, žinoma, svarbiausia, ką tiesmukai ir žiauriai dienoraščio žanro kadruose užfiksuoja nepriklausomybės pradžioje mūsų nuboksuotas ir numarintas klasikas, – tarybinės epochos kasdienybė. Ir, banaliai šnekant, joje įkalinto susidvejinusio herojaus likimas. J. Baltušio „Vietoj dienoraščio“ tampa ilgai lauktu auksiniu liudijimu, nes šiuolaikiniai rašytojai, seni ir jauni, savo grožinės literatūros kūriniams apie „gūdžius laikus“ dar nėra subrendę ir įsidrąsinę, dar spalvina juos tarsi darželinukai flomasteriais, ryškiai ir netalentingai, tarsi toje epochoje būtų gyvenę kažkokie animaciniai, nevisaverčiai „vasarnamių“ piliečiai.

 

 

Beveik kasdieniai užrašai (skaitytojai bus dėkingi rašytojo dukrai žurnalistei Ritai Baltušytei-Ormsby, taip pat LRS leidyklos korektorėms Deimantei Kukulienei ir Virginijai Savickienei, rodos, greitai pabaigsiančioms ir trečią tomą), kurių niekaip negaliu įtarti nei veidmainyste, nei legendine baltušiška gražbylyste, bent man tampa įkvepiančiu dokumentiniu romanu. Literatūros ir meno, visuomeninio (ir nomenklatūros, ir parduotuvių naujienų), asmeninio gyvenimo įvykiai ir jų griežti vertinimai, gerai žinomų ir antraeilių personažų poelgių ir dvasinės būklės konstatavimas, nuotaikų persiliejimai, didelė meilė jaunai poetei Daliai Saukaitytei ir kūrybinės nerašymo kančios... Manau, J. Baltušis tik trumpam sutriktų išvydęs savo, kaip jis sakė, mažaraščio piemens, naujas ir sunkias knygas ant prekystalių, tuoj tartų mėgstamą paskutinį pastraipoje žodelytį „Niekai“ arba „Švaka“. Tačiau vėliau būtų užganėdintas ir suprastų dukros poelgį jį šitaip išviešinti ir žmogiškai reabilituoti.

Buvo drąsus vyras, nes 8–9 dešimtmetyje retas kuris LTSR pilietis savo stalčiuje laikė popierius su tokiomis reziumė: „Jokio socializmo Tarybų Sąjungoje nėra, marksizmu net nebekvepia, o yra tikras fašizmas, nuožmus ir grobuoniškas“, „Gogolio „Revizorius“ (...) gyvenimas nė truputėlio nepažengė į priekį, o vien pariedėjo atgal, nuo carizmo, per Spalį, į fašizmą“, „Įsitikinau, kas yra visi tie tautininkai, valstiečiai-liaudininkai, krikščionys-demokratai. Išnaudotojų gauja, tokie pat valstybės, taigi liaudies turto vagys kaip ir šiuolaikiniai komunistai. Nėra man kelio nei pas tuos, nei pas anuos“, „Viskas pažabota, užsmaugta. Buvo caro imperijos laikai, buvo „kruvinojo“ Smetonos laikai, bet niekad nebuvo šitokios nakties ir minties vergovės. Siaubingiausia, kad jokios prošvaistės nematyti, nesulauksiu jos nei aš, nei mano vaikai, nei anūkai“, „Lietuvišku patriotizmu, gražiausia šito žodžio prasme, besirūpina šiandien vien Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje“.

Ir tikrai niekas kitas viešuose pasirodymuose, kurių buvo šimtai ir per visą Lietuvą, nepasakydavo tiek karčios, tegul ir humoru apvyniotos tiesos apie „einamąją padėtį“. Recenzento Antano Sheshi („Literatūra ir menas“, 2020, Nr. 3) priekaištus rašytojui dėl „akloko tikėjimo idealais“, „nemenko pasipūtėliškumo: pilnos salės gerbėjų, nuolatiniai plojimai...“, „tokių šou fantasmagorijos“ vėlgi nurašau dabar įsigalėjusiam mentaliniam standartui vienspalviai nudažant epochą – gal p. Antanui neteko būti nė viename „Baltušio šou“, o man teko, nes jis yra važinėjęs ir su kinošnikais.

Nustebino begalinė rašytojo savigrauža. „Kai nedirbu, kas reikia dirbti, tiesiog nekenčiu savęs.“ Manau, jo įvairiausi fiziniai skausmai, hipochondrija, bėgiojimas pas nelabai ką bloga randančius gydytojus, taip pat hiperaktyvumas, kelionės kiekvieną savaitę po tolimiausius kultūros namus ir, matyt, dosnių užstalių pagimdyta girtuoklystė nūnai viens du būtų diag­nozuota kaip depresija. Tik pavykus šį tą parašyti ar paredaguoti, kažkam išmušti protekciją, jis laikinai atgauna žadą.

Filmavimai, premjeros irgi kuria iliuziją, kad sukasi jis gal ir netuščiai. Nors rašytojo santykiai su „mafijos lizdu“ Kino studija dar nuo jo pirmojo filmo scenarijaus „Aušra prie Nemuno“ (1953) yra „ant peilių“, trauka būti su kinu, su masėmis didelė. Jo skoniui įtinkantį filmą „Virto ąžuolai“ žiūri vėl ir vėl drauge su žiūrovais; su Monika nuolat vaikšto į kino teatrus ir teigiamai vertina aiškaus naratyvo istorijas; be kaprizų pasišvenčia ilgiems „savęs mieliausiojo“ filmavimams dokumentikoje.

Kaip ir visuose dienoraščiuose, pateikiamos užkulisinės tos ar kitos personos charakteristikos, kurios skiriasi (arba ateityje skirsis) nuo oficialesnės formos paradinių knygų-portretų, jau suformavusių mumyse nuomonę. Rašytojas negaili riebių žodelių V. Žalakevičiui, J. Lozoraičiui, G. Kanovičiui. Įdomu, kad absoliutus prozininkas labiausiai vertina lietuvių kino dokumentiką ir gruzinų kiną, kad visai nesupranta jaunojo J. Vaitkaus spektaklių ir dėl to pykstasi su naujuose menuose gerai susivokiančia Monika.

Knygų mugėje patyrusios literatūrologės, kalbėdamos apie nevertingą sovietinę literatūrą ir iš mokyklinių programų iškrapštytą J. Baltušį, teigė, kad „Sak­mės apie Juzą“ furoras Prancūzijoje kilo dėl ne tuo kodu, labiau etnografiškai perskaityto teksto, kad tokio dienoraščio paskalos ir buities mizerija įdomi gal tik sociologui ar antropologui. Gaila, kad eterio laikas buvo užpildytas vien jų kategoriška nuomone, kad neleista prabilti skaitytojams (manau, ne anonimiški „4 iš 4x5“ ar „1 iš 12“ konkursų skaičiukai, ne pardavėjo, o pirkėjo balsas turėtų tapti mugės tradicija). Gaila, kad garbioji kritika vis išsikasa kovos griovį, išdidžiai atsitolindama tai nuo „Silva rerum“ prieš dešimt metų, tai nuo „Vietoj dienoraščio“ dabar ekranuose. A. Nykos-Niliūno ar S. Gedos užpildytos silva rerum tiesiog yra kitaip nuostabus kinas.

/ / /

Režisierius Rimas Tuminas, mėgstantis ir mokantis duoti interviu, rusų spaudoje vėl žada: taip, kai baigsis kontraktas su J. Vachtangovo teatru, grįšiu į Vilnių ir užsiimsiu sodininkyste, auginsiu rožes – jos man visada prigyja. Režisūra ir vadovavimas teatrui reikalauja „kietojo realizmo“, o šiaip patinka siurrea­lizmas, nes mūsų gyvenimas yra mirgėjimas. Liga iš pradžių sukėlė šoką, vėliau nurimau ir nutariau, kad kovoti už valdžią, sėkmę, gyvenimą nereikia, tas, kas kovoja, netenka laisvės. Dabar noriu scenoje sukurti apmąstymus apie gyvenimą, naudodamasis „Karo ir taikos“ romanu. Spektaklio herojams suteiksiu savo artimųjų bruožų – taip, kaip tai darė Tolstojus. Man atrodo, dar galiu pradėti nuo balto lapo, galiu patirti pirmųjų kūrybos minučių džiaugsmą.

 

„Yoknapatawpha“. Nuotrauka iš teatro archyvo

 

Kitas Maskvoje dirbantis režisierius Mindaugas Karbauskis gruodžio mėnesį V. Majakovskio teatro Sretenkos scenoje išleido spektaklį pagal Williamo Faulknerio romaną „Kai aš gulėjau mirties patale“ – jo pavadinimas „Yoknapatawpha“ (rašytojo išgalvota vietovė, kurioje egzistuoja jo knygų herojai). Tai motinos laidotuvių kelionė į nurodytą vietą – gyvenimas teka kaip upė lyguma, didelė šeima pykstasi ir taikosi lydima kantri stiliaus melodijų. Vaidina režisieriaus GITIS’e surinkto kurso studentai.