Lendanti į šviesą žaluma kiekvieną dieną ir kiekvieną vakarą iškrapšto į lauką, į miškus, į gatves, į kultūrą. Pastarąją perkandu greičiau nei, pavyzdžiui, žiemą. Greičiau apima ir žiovulys, deguonies trūkumas uždaroje patalpoje. Iš galerijos, teatro ar kino norisi greičiau – „į orą", tik ten atstatai savo pečių liniją ir susidėlioji šiokius tokius taškus ant ką tik suvartotų kultūrinių „iii...".

* * *

Prisipažįstu, esu tryromanė ir visiems, kas nors kiek suabejoja mano negražiu danu Larsu von Trieru, kimbu į plaukus. Tačiau „Nimfomanė" ir man buvo išbandymas. Pustuštėje „Skalvijoje" (o juk plačiosioms masėms rodoma kordonų vos praleista „pornografija") sėdėjau pakrypus tai į vieną, tai į kitą pusę, o lauk išėjau tuščia (galima būtų pasakyti ir riebiau) galva. Pakeliui į namus prisiminiau tik patetiškus Larso žodžius (kuriuos pasako nimfomanės Džo tėvas), kad medžiai žiemą yra žmonių sielos. Už jų ir užsikabinau.

„Žiemiškai" apnuoginama, nuskutama, išgryninama iki absurdo, anekdoto, pornografijos ar „klinikos" istorija išsiurbia iš tavęs per ilgą laiką tvarkingai susisluoksniavusią kultūrą ir palieka vakuumą. Vaikystėje viena pievoje gulinti mergaitė patiria pirmą orgazmą ir tiesiogine prasme pakyla virš tos pievos. Jau 40-metę Džo kieme suspardo jos vyras, ir ji priima tai kaip būtinybę. Be visų kitų vidinių siau­bų, ji dar papildomai ima lankytis keistame sadisto kabinete...

Utriruojant galima išvesti: Kristus moters pavidalu tebekeliauja žemiško pragaro ratais („Prieš bangas", „Šokėja tamsoje", „Dogvilis", „Melancholija", „Nimfomanė"). Ir pasakykit kad gudrūs: kuri iš šių herojų kenčia / gyvena labiau –­ susitaikiusi su pasaulio pabaiga ir absoliučia sielos nejautra serganti melancholiškoji nuotaka ar nesusitaikiusi su savo kūno negalia, rimbo iščaižyta Džo?

Tik tie, kas daug kentėjo, gyveno! Trieras užsistoja netgi kankinamą ir labai kenčiantį latentinį pedofilą. Tiesmukai teigia, kad Vakarų krikščionys šlovina kančią, Rytų krikščionys –­ laimę. Todėl ir šitame filme Larsas ant sienos pakabina Rubliovo ikoną, ir čia lėtai plaukia jo dievinamo Tarkovskio vandenų žolės, skamba Bachas (su „Rammstein"), nekaltybėje nuo pasaulio atsiribojęs matematikas Seligmanas, beje, itin tarkovskiškas personažas, sprendžia aritmetinius uždavinius (sudedamų skaičių režisierius nebijo tiesmukai įkelti į kadrą) ir finale juos teisingai išsprendžia.

„Nimfomanė", mano galva, jau aiškiai perstumdo XXI amžiaus herojų lytis. Ir vyrišką, ir moterišką vardą gavusi Džo gyvena, atrodo, tik vyro jėgomis, protinėmis ir fizinėmis, pakeliamą gyvenimą. Ir išlieka gyva, o ne apmirusi.

* * *

Nacionalinėje dailės galerijoje, šalia mūsų santvarkų kryžkelėse, ačiū Dievui, išlikusios Motinos tėvynės – Juozo Mikėno „Pirmųjų kregždžių", eksponuojamos Amerikos lietuvio Kęstučio Zapkaus abstrakcijos. Galerija dieną buvo tuštutėlė, apšvietimas kartais palengva pritemdavo-nušvisdavo, tarsi išbandydamas šitos tapybos prabą. Ką jau ką, o abstrakciją tikrai galiu drąsiai padalyti į dvi dalis – vyrišką ir moterišką. Šitoji – net aklam bus vyriška. Ir gigantiškų parametrų išore, ir matematišku, techniškai sulanguotu vidumi. Ir iš to vidaus sklindančia modernia šiuolaikine muzika (gaila, kad salėse neįjungtas koks Vidmantas Bartulis). Šiaip ar taip žiūrint, bet Kazimieras Žoromskis man mielesnis – mažiau depresuchos.

Zapkų (kurio portretas čia nepakabintas) kažkodėl lengvai įsivaizduoju „Nimfomanės" herojaus Seligmano vietoje.

* * *

LNOBT oficialiai prieš baleto spektaklį „Gulbių ežeras" (balandžio 23 d.) pasveikino jubiliejų švenčiančią tarybinių laikų primabaleriną Leokadiją Aškelovičiūtę. Man rodos, šito trumpo ir kruvino meno darbininkės gyvena ilgai ir laimingai. Kantriai puoselėjusios ir drauge griežtai marinusios kūną moterys (ne vyrai) sugeba ilgai išsaugoti gyvenimo skonį ir savo sielas trapiuose kūnuose. Ir 75-metė Leokadija, mažytė, žila, porcelianinė, tarsi ant šampano purslų sukinėjosi teatro fojė – „laiminga, kad neužmiršo".

O Odetos-Odilijos vaidmenyje sužibėjo ir gerokai išvėsusį, jau dešim­ties metų senumo spektaklį ant savo pečių ištempė Anastazija Čumakova. Sunkiausius klasikinius vaidmenis mūsų teatre dažniausiai šoka Lietuvoje dirbančios rusės ar japonė. Lietuvės iš prigimties nelinkusios tokioms kasdienėms kančioms?

* * *

LNDT Mažojoje salėje vykstančios skandinaviškos dramos man asmeniškai nebepakeliamos. Sezono pradžioje per ilgiausią islandišką „Nuošaly" sėdėjau eilės viduryje ir negalėjau išeiti, o dabar – lyg ir neilgoje suomiškoje „Sudaužytos širdies istorijoje" (balandžio 25 d.) – na, pasiryžau pabūti...teatrine nimfomane.

Jauna suomė Saara Turunen, kurios heart story turbūt niekas nesiplėšė režisuoti, apsiėmė tai padaryti pati. Anoje islandiškoje pjesėje per nesulaikomą daugiažodystę vis dėlto ataidėdavo tam tikra islando gyvenimo patirtis, kuriai perteikti, deja, neužteko titaniškų dviejų aktorių pastangų, reikėjo dar ir vyriškos režisieriaus rankos. Čiagi per savo pačios užrašytą tekstą apie vyrišką moterį (?) režisierė „nenorėjo nieko pasakyti", tiesiog perteikti „jausmus, patirtį, pojūčius".

Visai nėra ką pasakyti ir po spektaklio. Nebent tai, kad nešiojamą dulkių siurblio žarną režisierė galėjo prijungti prie nešiojamo radijo imtuvo su išvirtusiais viduriais. Ir nebent vėlgi pareikšti užuojautą aktoriams: atsigausite, mielieji, pas OK.

Globalaus teatro eroje mažosioms scenoms šimtą kartų sveikiau gurkšnoti iš savų versmių. Taigi, tegyvuoja nastaravičiai!

* * *

Ilgai abejojau, bet galų gale pasiryžau patirti tą rizikingą teatro / kino sukryžminimą. Už 50 litų nusipirkau bilietą į tiesioginę premjeros transliaciją Niujorkas–Vilnius, The Metropolitan opera – Forum Cinemas Vingis (balandžio 26 d.).

20 val. vakaro (transliacijos pabaiga – 24 val.) visos mūsų forumo erdvės buvo persmelktos kukurūzinio aromato. Per ilgą operos seansą galinga XXI amžiaus garso ir vaizdo technika sustreikavo du kartus ir neilgam. Visa kita – perfect.

Lietuvišką Mozarto „Visos jos tokios" klausiausi ir žiūrėjau (rež. D. Ibelhauptaitė) lygiai prieš metus, ir į draugės klausimą – kuri tau labiau? –­ atsakiau, kad tikrai šitoji, atitransliuotoji. Nors visą gyvenimą buvau už gyvą teatrą.

Garso kokybė sukūrė netikėtai stiprų dalyvavimo efektą. O vaizdo (spektaklio filmavimo scenoje) kokybei turėčiau šiokių tokių priekabių. Didžiuma spektaklio nufilmuota stambiais ir vidutiniais planais. Beveik visai atsisakyta įprasto bendrojo plano –­ kai žiūrovas tarsi sėdi salėje ir pats renkasi, į ką jam dabar žiūrėti. Taigi tau, prigulusiam minkštoje kino teatro kėdėje, dainuojantis atlikėjas pateikiamas „ant lėkštutės", labai mobiliai ir patogiai, kaip kokia kino žvaigždė –­ turi galimybę apžiūrinėti puikiai sutvarkytus brangiai apmokamų dainininkų dantis, pamatai net skylutę auskarui primadonos ausyje ir t. t. Bet tai taip nuobodu, neoperiška! Pagaliau ir operų libretai yra lėkšti, kameros objektyvui iš arti nerekomenduotini, o ir vaidinama čia juk balsu, ne veidu... Kol kas operatoriai aiškiai persistengia –­ tiesa, mačiau tik vieną filmavimo pavyzdį, gal kitose operose kameros užgriebia ir orkestrantus, ir žiūrovus, gal pasižiūri į sceną ir iš atokesnių salės kampų.

Tačiau toks trumparegiškas vaizdas neužstojo svaiginančių, virtuoziškai mocartiškai „siuvinėjančių" balsų –­­ paminėsiu tik tris jaunas, gražias amerikietes S. Phillips, I. Leonard, D. de Niese. Tradicinės dekoracijos ir kostiumai visai neatitolino šitų XVIII amžiaus vėjavaikiškų neapoliečių nuo tokių pat vilniečių. Visur jos tokios pačios.