Klaipėdos jaunimo teatro istorija prasidėjo 2008 m., kai režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis surinko pramoginio scenos meno aktorių kursą Vilniaus kolegijoje. Studijų dar nebaigę aktoriai įkūrė „trupę p. s.“, su kuria pristatė kelis spektaklius. Vėliau, prisijungus naujiems V. Masalskio mokiniams, 2012 m. „trupė p. s.“, gavusi profesionalaus teatro statusą, tapo Klaipėdos jaunimo teatru.
Rugsėjo 10 d. Klaipėdos jaunimo teatras švenčia 10 metų sukaktį. Teatro aktoriai dalijasi savo atsakymais į du klausimus: kodėl XXI a. rinkosi aktoriaus profesiją ir kokią svarbiausią pamoką išmoko iš savo mokytojo bei vedlio V. Masalskio?
Donatas Stakėnas
Amžius čia tikrai niekuo dėtas. Mokykloje lankiau teatro studiją, man patiko, ten puikiai jaučiausi, todėl nuėjau šiuo keliu ir toliau. Keista, bet tuomet, kai rinkausi profesiją, neturėjau jokių kitų variantų. Konservatorius, turbūt.
///
Nekeisti arklių perkėloje. Tai ne pamoka, o pirma į galvą šovusi jo frazė. Dirbdamas su V. Masalskiu savo pamokas išmoksti pats, mąstydamas ir darydamas išvadas.
Ieva Pakštytė
Teatro studijas pasirinkau, nes dvyliktoje klasėje kitos profesijos atrodė neįdomios ir nuobodžios nesąmonės, o teatras, vaidyba – va, čia tai kelias: visada bus įdomu, visada nauja, visada jausiu tą jaudulį. Daug dalykų iš mano šių jaunatviškų svaičiojimų pasitvirtino, todėl džiaugiuosi savo abiturientiška drąsa leistis į teatro žygį.
///
Svarbiausia pamoka, kuriai labai priešinausi, skambėjo taip: „Vaikai, pirmiausia turime kaltinti save.“ Kai pirmą kartą ją išgirdau po vieno nepasisekusio KJT projekto, galvojau, kad tai nesąmonė. Žvelgiant iš psichologinės perspektyvos juk irgi nesąmonė – kartais kaltinti savęs ne tik negalima, bet ir neįmanoma. Vis dėlto šie žodžiai dažnai skamba galvoje, tik juos kaskart išsiverčiu kitaip: „nešk asmeninę atsakomybę už savo darbus ir sprendimus“, „nekaltink kito dėl nesėkmės“, „elkis ir kurk taip, kad dėl nieko nesijaustum blogai“.
Nors kalbėti apie kaltę kūryboje kiek absurdiška, man ši masalskiška pamoka primena mano, kaip menininkės, sąmoningumą ir atsakomybę. Dar primena, kad V. Masalskis kartais mėgsta pasakyti riebiai ir skambiai, bet kažko tose „pamokėlėse vaikams“ yra, reikia tik išgirsti ir gerai „pavartyti“ galvoje.
Vaiva Kvedaravičiūtė
Nes XX a. pabaigoje dar buvau nepilnametė mergytė, svajojanti apie princeses. O jei rimtai, niekada neplanavau ir nesvajojau būti aktore, bet paskutiniais mokyklos metais svarsčiau, ką norėčiau gyvenime daryti, kas būtų susiję su kūryba ir kam jausčiau aistrą. Tad paklausiau savo vidinio „gido“ ir stojau į aktorinį vedama stipraus jausmo, kad turiu čia būti. Ir šis sprendimas buvo vienas geriausių mano gyvenime. Neplanuotas, bet išjaustas.
///
Žmoguje telpa viskas: nuo mėšlo iki žvaigždžių. Taip tiesiog yra ir taip yra gerai.
Marija Žemaitytė
Nes nusprendžiau pasirinkti šią profesiją dar XX amžiuje.
///
Negaliu išskirti vieno dalyko. V. Masalskis yra kaip astronomijos mokytojas. Visi susitikimai su juo ir visos jo pamokos, pastabos, duotos knygos yra įvairios ir besikeičiančios kaip pats kosmosas. Kartais nesuvokiamos, bet ilgainiui aiškėjančios. Ir man V. Masalskis yra didis mokytojas, kuris niekada negaili mokiniams atiduoti visko, ką žino, kad šie taptų jo partneriais. Pamenu, sakydavo, kad nereikia bijoti atiduoti ir dalintis savo vidumi, nes mes kaip indai. Išpili ir vėl prisipildai, o stovintis vanduo genda.
Rugilė Latvėnaitė
Tapau aktore, nes to norėjau nepaisydama esamos ar būsimos ekonominės padėties. Vaidyba atrodė tokia sritis, kurioje galiu save realizuoti. O ši tema, sakyčiau, tapo itin populiari XXI a. – veikti ne tai, ką reikia, o tai, kas tau teikia vidinį pasitenkinimą.
///
Iš V. Masalskio išmokau begalės dalykų, visa jo asmenybė, esybė ir žmogiškumas mokė mane tuos 10 metų. Jis yra tas žmogus, kurį drąsiai galiu vadinti savo mokytoju ir meistru, o tai didžiulė dovana. Svarbiausia, ką gavau iš jo, – tikėjimas. Tikėjimas idėja, teatru, aktoriaus profesija, gyvenimu ir iš to tikėjimo einantis atsidavimas darbui, žmogui ir pasauliui.
Justina Burakaitė
Man buvo 12 metų, pasižiūrėjau vieną nelabai vaikišką filmą, bet pagalvojau, kad noriu vaidinti. Nuėjau į teatro būrelį ir neišėjau iš jo. Vėliau, kai reikėjo rinktis studijas, dvejonių neturėjau.
///
Tave visada stebi.
Simonas Lunevičius
Rinkausi aktoriaus profesiją ne laikmečio kontekste. Prisimenu, kaip žiūrėdamas vieną spektaklį pagalvojau, kad noriu būti ten,scenoje. O kodėl esu aktorius šiandien? Man tai įdomu.
///
Teatrą prilyginu ilgų distancijų sportui. Pasiekimai arba rezultatai teatre ateina po ilgo laiko. Ir negali žinoti, kada tai įvyks, negali to laukti. Suprasti, ko tu išmokai, irgi negali. Yra kažkokie spektakliai, vaidmenys tampantys atspirties taškais, tai momentai, kai iki šiol nueita kelionė teatre susidėlioja į vietas, tuomet supranti, iš kur atėjo tas ar kitas vaidmuo, kada iš tikrųjų pradėjai jį kurti ir kad kartais net ne tam spektakliui. Pradedi suprasti ne kaip suvaidinti vieną ar kitą vaidmenį, o apie ką jis parašytas, kas vyksta scenoje už teksto, pradedi suprasti vaidmens temą. Bet, praėjus tam momentui, atsakymai, kuriuos gaunu, nugula kažkur giliai stalčiuje, gal tampa intuicija ar tiesiog patirtimi, o netrukus atsiveria nauja klausimų ir nežinios kelionė, ji gali varyti iš proto arba būti nauju iššūkiu, nes skatina atrasti naujas temas ir keistis.
Gytis Šimelionis
Pasirinkau šią profesiją XXI a., nes nelabai sekėsi tikslieji mokslai ir mokykloje paragavau scenos. Patiko.
///
Reikia nebijoti šokti nuogam į dilgėles!
Laima Akstinaitė
Pasirinkau šią profesiją, nes ieškojau būdų, kaip pabėgti nuo rutinos. Norėjau tokio darbo, kurį dirbant nereikėtų įrankių. Kad įrankiu būtum tik tu pats.
///
Jis sakydavo taip: „Vaikai, mūsų profesijoje sunkiausi pirmi 10 metų, o paskui viskas tik lengviau.“ Tai va, pažiūrėsim, ar tai tiesa.
Kita pamoka, kurią supratau ir anksčiau, dar vaikystėje, tačiau, manau, ji svarbi visą gyvenimą ir ją išgirdau įstojusi pas Valentiną: „Nepamirškite, kad jus visuomet stebi. Visuomet yra akis, kuri žiūri būtent į jus. Ir svarbiausia, nepamirškite, kad prie viso to jus stebi ir ta vienintelė akis, akis iš viršaus.“
Paulius Pinigis
Nes visada patiko teatras.
///
Pamoka, kurios vis dar mokausi: nepasenti.
Asta Zacharovaitė
Tai geriausia profesija! Juk gali būti ir mokslininke, ir keliautoja, ir gydytoja, ir mokytoja, ir direktore, ir astronaute, ir poete, ir milijoniere, ir prezidente. Ir medžiu gali būt, ir paukščiu, ir žuvimi, ir siena. Kuo tik nori.
///
Menininkas tampa menininku jau vaikystėje, kai mato, kad paukščio kiaušinį sulesa kitas paukštis, tą paukštį suryja gyvatė, gyvatę sugauna lapė, o lapę pačiumpa kitas plėšrūnas. Kai vaikas supranta, kad pasaulis nėra teisingas, ir jam dėl to pasidaro apmaudu, jautru, neramu, nes juk norisi kažin kokio teisingumo, norisi pažaboti chaosą. Kyla klausimas – kodėl? Šis jautrumas pasauliui ir tam, kas jame vyksta, šis noras bent truputį priartėti prie tiesos yra tai, kas mus verčia eiti kūrybiniu keliu, kurti, tapti menininkais.
O dar yra tokia pamokanti patarlė: „Kriaušė nuo pušies netoli rieda.“ Juokinga, kadangi jaučiuosi mažumėlę tyliai prisidėjusi – iš dalies aš ją ir įdėjau į lūpas V. Masalskiui, o paskui jau šis posakis išplito plačiai.
Donatas Želvys
Pasirinkau šią profesiją, nežinau, sunku pasakyti. Vaikystėje atrodė, kad tai magiška profesija. Paauglystėje rinkausi sportinius užsiėmimus (futbolas, krepšinis, rankinis, plaukimas, lengvoji ir sunkioji atletika). Ir tuo pat metu pradėjau lankyti teatro būrelį. Galų gale, išbandęs daug įvairių užsiėmimų, geriausiai jaučiausi teatre. Tad sprendimas kartu buvo ir suplanuotas, ir spontaniškas.
///
Kad ir kokią surasi tiesą, ji nėra baigtinė. Tobulybės nėra, tačiau privalu jos siekti.
Evelina Šimelionė
Aktorystę pasirinkau, nes galvojau, kad būti miuziklo atlikėja faina. O gavau dar geriau.
///
Nepadarysiu jūsų gerais aktoriais, bet pabandysiu padaryti gerais žmonėmis. Jūs neatėjote čia susirasti draugų (todėl daug kas susituokėm, o ne draugaujam).
Karolina Kontenytė
Stipriai norėjau studijuoti vaidybą, dabar, atrodo, geriau būčiau norėjusi, svajojusi kiek daugiau, pavyzdžiui, tapti geriausia aktore pasaulyje, o tai būtų sunku pasiekti – išsipildžiusi svajonė dingo, ir tokio didelio troškimo daugiau neatsirado.
///
Gyvumas ir autentiškumas. Man taip gražu, kai žmonės mokosi visą gyvenimą, nenustoja domėtis ir yra gyvi. Nuo studijų metų iki pat dabar vis matau dėstytoją, skaitantį, besidžiaugiantį susitikimais su gerais režisieriais, vis klausiantį, gal mes kokį gerą filmą ar spektaklį matėm, besidomintį ir diskutuojantį apie įvairias nūdienos aktualijas, turintį tokį žavų vaikišką susidomėjimą. Nebūtinai visada teisų, būna, prieina ir sako, kad tai, ko tada mokė, ką vakar sakė, – netiesa, visgi yra kitaip. Nebijojimas prisipažinti klydus, nes buvo atrasta kažkas naujo. Žmogus gali būti visoks, vieną akimirką kalbėti apie idėjas, vertybes ir aukštus tikslus, o kitą (jeigu to užsinori) pasakoti kokį kvailą anekdotą nesusireikšmindamas, bendraudamas su visais vienodai. V. Masalskis labai labai laisvas, leidžiantis sau būti visokiam.
O teatrinė, giliai įsirėžusi pamoka tokia: „Stovėdami tragedijos nesuvaidinsite, ieškokite kūno kalbos.“
Parengė Toma Liutikė