× Nikodem Szczyglowski

Konradas Dworakowskis – režisierius, scenografas, pedagogas. Režisavo lėlių ir dramos teatruose Lenkijoje ir užsienyje. Scenarijų ir dainų tekstų autorius, rengia autorines dirbtuves. 2009–2019 m. ėjo Lodzės Pinokio teatro vadovo pareigas. Daugelio projektų, susijusių su socialiniu ir kultūriniu miesto erdvių atgaivinimu Lodzėje, Valbžyche ir Katovicuose, iniciatorius. Tarptautinio festivalio „Teatro karuselė“ („Teatralna Karuzela“) sumanytojas ir meno vadovas. Kuria plačiai suprantamą teatrą jungdamas dramą, lėles, cirką.

Su K. Dworakowskiu kalbėjomės, kaip jis pats suvokia Stanisławo Lemo tekstus, kokia Lenkijos ir Lietuvos teatro būklė ir kodėl jam daug įdomiau įkvėpimo ieškoti provincijoje nei Varšuvoje.

 

Domo Rimeikos nuotrauka

 

Stanisławo Lemo „Robotų pasakas“ šiuo metu baigi kurti Klaipėdos dramos teatro scenoje (premjera vasario 12, 13 d.). Ką tau asmeniškai reiškia darbas su šiuo autoriumi?

Visų pirma šis darbas suteikia galimybę rimčiau įsigilinti į autoriaus, padariusio įtaką mano mąstysenai, kūrybą. Kaskart, kai grįžtu prie tekstų, kurie lydi beveik nuo pat vaikystės, įveikiu vis naujus sluoksnius ir atrandu juose vis naujų dalykų. Mano „Robotų pasakų“ (taip pat ir kitų tekstų, tokių kaip „Soliaris“, „Sloga“, „Golemas IV“) suvokimas keičiasi priklausomai nuo to, kokiu gyvenimo etapu su jais vėl susiduriu. Kadaise skaičiau šiuos tekstus kaip ateities vizijas, prasimanymus, o šiandien daugiau dėmesio skiriu jų filosofinei ir poetinei sričiai. Susidarė įspūdis, kad apie S. Lemą dažniau kalbama kaip apie futuristą, o aš jau kurį laiką juo domiuosi labiau kaip filosofu, keliančiu klausimus apie žmogaus būklę, nustatančiu socialines diagnozes. Pasitelkdamas metaforą rašytojas pasiekia daug gilesnes ir už poezijos ribų nepasiekiamas prasmes, inicijuoja įsivaizduojamus pasaulius. Pasaulį imi suvokti ne vien intelektualiai, bet ir intuityviai, pradedi drąsiau judėti savo vaizduotės erdvėje.

 

 

Pagal savo režisūrinę viziją scenoje atkuri robotų pasaulį, kuriame, kaip pats sakai, „nėra nereikalingų žodžių, jausmų ir apmąstymų“. Tačiau robotai, autoriaus manymu, turintys atskleisti ateities žmonių pasaulį, skiriasi nuo jų tuo, kad negali kurti kultūros. Ar pasaulis be kultūros yra distopija, o gal tai dar viena iš S. Lemo prognozių ir pranašysčių?

Teatras man yra labai asmeniška erdvė. „Robotų pasakose“, nors ir pagarbiai elgiuosi su autoriaus tekstu, leidžiu sau interpretuoti jo prasmes, kuriu paralelinį jo vizijai pasaulį. Kartu su kūrybine komanda stengiamės naudoti originalo turinį kaip pavyzdį savo pasaulio vizijai, įkvėptai S. Lemo pasiūlymų. Šiame pasaulyje mums pažįstami robotai yra sukurti tik konkrečioms užduotims atlikti ir neturi gilesnių jausmų. Autorius pasitelkia robotus, kad papasakotų istorijas apie žmones, tai savotiškas žaidimas su skaitytoju. Mes taip pat žaidžiame žinodami, kad autorius triukais metaforizuoja pasaulį. Robotas mums tapo žmogumi, iš kurio atimti tam tikri gebėjimai ir savybės. Susidūrimas su kultūra sutrikdo jo sistemą, racionalią ir bespalvę, priverčia jį mąstyti nestandartiškai. Ši sistemos klaida leidžia jam kurti. Priešingoje pusėje yra žmogus, kuris ciniškai naudojasi savo gebėjimais, ir dėl to jo pasaulis žlunga. Jaučiu, kad S. Lemas, judėdamas mokslinio ar filosofinio pokšto erdvėje, tarsi vilkėdamas įmantrų kostiumą, inicijuoja pasaulio būklės apmąstymą, numato tikrovę, kuri mūsų akyse tampa faktu. Nevadinčiau to distopija, nes filosofinė „Robotų pasakų“ dimensija neturi pesimizmo. S. Lemas veikiau žaidžia su mumis pasinaudodamas egzistenciniais klausimais.

 

„Robotų pasakos“. Domo Rimeikos nuotraukos

 

Lietuvoje žinomiausias S. Lemo kūrinys yra „Soliaris“, nes 1972 m. Andrejaus Tarkovskio filme vaidino legendinis lietuvių aktorius Donatas Banionis. Ar, tavo nuomone, rašytojo kūryba Lenkijoje yra pelnytai įvertinta?

Siauruose literatūros ir mokslo sluoksniuose – tikrai taip. Tačiau man atrodo, kad net ir šis susidomėjimas nėra lygus S. Lemo genialumo mastui. Mokykloje apie jo fenomeną kalbama tikrai pernelyg paviršutiniškai. S. Lemas yra rašytojas, kuriam būtinas platus kontekstas, nuodug­ni prasmių ir kalbos analizė, jo domėjimosi sričių – ne tik mokslinių, bet ir socialinių bei filosofinių – analizė. Svarbus istorinis ir politinis kontekstas. Rašytojo populiarumas pastaruoju metu sumažėjo, ir tai sieju su silpnėjančiu švietimo lygiu mūsų šalyje, ypač kultūros srityje.

Esi kilęs iš Palenkės – regiono, kuriame susipina lenkų, baltarusių ir lietuvių kultūrų įtakos. Neseniai pradėjai bend­radarbiauti su Balstogės teatru. Anksčiau, be kita ko, dirbai Lenkijos pietuose esančiame Bielsko Bialos mieste. Kaip vertintum teatro būklę provincijos miestuose?

Daugelį tavo paminėtų vietų, taip pat Opolę, Valbžychą bei Legnicą, kur irgi teko dirbti, labai gerbiu ir jaučiu joms sentimentus. Negaliu vertinti teatrų vien pagal periferijos kriterijų. Tarp jų esama išskirtinių kultūros centrų su puikiais kolektyvais, menininkais, įsitraukusiais į sudėtingą socialinį ir istorinį kontekstą, įsipareigojusiais dirbti su vietine teatro dimensija, bet yra ir tokių, kuriems visa tai nerūpi. Visus teatrus suvienodina prasta finansinė padėtis. Tie, kurie drąsiau ieško teatro santykio su daugiakultūriškumu, kuria turėdami socialinės misijos jausmą, susiduria su vietinių pareigūnų nesupratingumu.

Nors dar visai neseniai pats gyvenau Varšuvoje, visada profesiniu požiūriu traukė periferija. Gerai jaučiuosi kultūriškai ir socialiai skirtingose vietose. Jos sukuria įdomius požiūrio rakursus, patikrina didžiųjų miestų centruose nusistovėjusių sąvokų tikrumą. Varšuvos perspektyva man niekada nebuvo atskaitos taškas.

Gyveni Lodzėje, su kuria taip pat esi susijęs profesine prasme, – dėstai Lodzės Gražinos ir Kęstučio Bacevičių vardu pavadintoje Muzikos akademijoje. Akademijos globėjai – brolis ir sesuo Bacevičiai – gimė šiame mieste dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, yra lietuvių kilmės, o jų brolis Vytautas Bacevičius – taip pat garsus kompozitorius – 1931–1939 m. dėstė Kauno konservatorijoje. Ar daugiakultūriškumas šiandienėje Lenkijoje vis dar svarbus?

Nepaisant vyraujančio naratyvo ir didėjančio polinkio kurti monokultūras, daugiakultūriškumas tebėra ir visada išliks svarbus. Nuo to, kaip jį vertinsime, kaip naudosime jo teikiamas ypatybes, priklausys, ar gyvensime geresnėje socialinėje tikrovėje. Man asmeniškai daugiakultūriškumas yra esminis bendruomenės jausmas, galintis pasipriešinti nacionalistinėms idėjoms. Lodzė šiuo atžvilgiu yra puikus pavyzdys. Čia aiškiai matyti šios idėjos pakilimai ir nuosmukiai. Aukso amžiuje Lodzės raida priklausė nuo keturių čia gyvenančių tautybių – lenkų, rusų, žydų ir vokiečių – sugyvenimo. Po istorinės suirutės laikotarpių keturių kultūrų miestas (taip dažnai vadinama Lodzė) dabar yra toks tik dėl pavadinimo. Pasirodo, gyventojai jau nenoriai pripažįsta, kad jų namuose esantys šviestuvai, viryklės ir grindys kadaise buvo vokiečių ar žydų nuosavybė... Tai diagnozavome rengdami sociokultūrinius projektus Lodzėje, skirtus miesto naratyvams, pvz., projektus „Čia kalba miestas“ (lenk. „Tu mówi miasto“) ir „Miesto šauksmas“ (lenk. „Wołanie miasta“). Pavadinome tai užmaršties defektu. Tačiau istorija tęsiasi: pernai Lodzės regione valstybinė Socialinio draudimo įstaiga (ZUS) užregistravo daugiau kaip 40 000 apdraustųjų iš Ukrainos. Daugiakultūriškumas yra faktas, o ne naratyvas.

Turi darbo patirties su kūrybinėmis grupėmis Ukrainoje (Drohobyče ir Lvove) ir Rumunijoje (Jasuose). Kaip vertini bendradarbiavimą su Lietuvos aktorių grupe? Ar kalbos barjeras buvo didelė kliūtis?

Tavo minėtose šalyse sutiktos kūrybinės grupės gerai įvertino mano darbo metodą. O bendraujame juk ne tik žodžiais. Naudoju vaizdus, vizualinio teatro poetiką, kuriu judesio teatrą, todėl siunčiama informacija gana universali. Tačiau kiekvienu atveju skiriasi pati darbo technologija. Galiu dirbti anglų arba rusų kalba, bet naudojuosi vertėjo paslaugomis. Noriu jausti santykį su kalba, girdėti ją, atrasti skirtingų sąvokų supratimo niuansus. Tai suteikia platesnį kultūrinį vaizdą, leidžia geriau suprasti erdvę, kurioje bus priimtas mano spektaklis. Į kalbos barjerus visada žvelgiau su tam tikru jauduliu. Mes vis laisviau ir dažniau dirbame kalbėdami angliškai, bet kai pasisveikinu ar kreipiuosi į žmogų jo kalba, tai reiškia, kad juo domiuosi, kad man jis įdomus. Jaučiu, kad bendravimas su kūrybinėmis grupėmis mokantis jų kalbos ir reiškiant norą suprasti, įsiklausymas į kalbos melodiją leidžia man būti jautresniam, dėmesingesniam. Komanda, su kuria dirbu Klaipėdos dramos teatre, yra visiškai išskirtinių žmonių grupė, išklausanti, analizuojanti ir atvira. Suprantu, jog scenos kalba, kurią jiems pasiūliau, yra iššūkis mums visiems, ir esu jiems labai dėkingas, kad jie mokosi jos kartu su manimi, tačiau taip pat jaučiu, kad joje netrūksta sąvokų ir konstrukcijų, galinčių išreikšti man svarbias prasmes.

Pastaruoju metu kritika pastebi lenkų režisierių „antplūdį“ Lietuvoje...

Taip, mūsų kritikas Łukaszas Drewniakas neseniai šį reiškinį pavadino pertekliniu. Atsiriboju nuo tokios nuomonės. Nepritariu kritikui dėl invazijos krypties, kiek žinau, nėra ir jokio valdymo centro, kuris vadovautų šiems manevrams... Kiekvienas mūsų – režisierių iš Lenkijos – turi savo priežasčių būti ir kurti čia, Lietuvoje. Vienintelis bendras bruožas yra institucijos, kuri suteikia erdvę darbui, susidomėjimas tavo kūryba. Lietuvoje, kaip kitose šalyse, kur iki šiol dirbau, ieškau pirmiausia erdvės kuriamam teatrui ir žiūrovams, su kuriais ketinu susitikti. Ieškau naujos perspektyvos, žvilgsnio į savo lenkišką darbą iš šalies. Taip pat nepamirškime, kad čia atvykstame ne tam, kad „kurtume lenkų teatrą Lietuvoje“. Čia dirbu su lietuvių komanda, patyrusia ir atvira, su puikiais aktoriais. Čia atvykau ne mokyti, o dalytis patirtimi ir semtis naujų idėjų.