Susitikti keliavau kupina nežinios, pasiruošusi šūsnį klausimų, tikėdamasi pabendrauti su formaliais žmonėmis, konkrečiai atsakysiančiais į, mano manymu, konkrečius klausimus. Jau po kelių minučių supratau, jog tai nebus tradicinis interviu. Kertinė jo tema –­ Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) modelis – atvėrė daugybę probleminių linijų, kurios susipindamos į visumą sukūrė Lietuvos muzikinės kultūros padėties, evoliucijos ir plėtros vaizdinį. Jį konstravome kartu su LMIC direktore, muzikologe ASTA PAKARKLYTE.

 

Iš kur yra kilusi Muzikos informacijos centro idėja ir forma Lietuvoje?

LMIC priklauso Tarptautinei muzikos informacijos centrų asociacijai (IAMIC), vienijančiai 38 panašaus tipo organizacijas iš 35 valstybių, daugiausiai Europos. Plati narių auditorija suteikia galimybę asociacijos susitikimuose keistis idėjomis, gilintis į veiklos strategijas, organizacijų struktūras, finansavimo modelius, prioritetus ir tendencijas, kitaip tariant, dalytis gerąja ir kartu baisiąja patirtimi. Pati meno informacijos centro struktūra pasaulyje pradėjo rastis maždaug po Antrojo pasaulinio karo, pavyzdžiui, vienas seniausių muzikos informacijos centrų įkurtas Slovakijoje 1958 m., 1959 m. įsteigtas Kanados MIC, 1961 m. – Čekijos, 1963 m. – Suomi­jos ir t. t. Lietuvoje centrai kūrėsi 1993–1998 m., daugumai jų „augimo hormono“ įšvirkštė Atviros Lietuvos fondas. Tuometis Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras atsirado 1996 m., Lietuvos kompozitorių sąjungai įsteigus tokio pobūdžio organizaciją. Kitaip tariant, šios kultūrinės organizacijos egzistuoja jau seniai, tik kai kurios jų jau patyrė stiprias metamorfozes (buvo integruotos, reorganizuotos, persteigtos, pervadintos, išskaidytos ar net likviduotos) ir rado kitas egzistavimo formas.

Apie kokį pokytį kalbate? Kokias šalis turite mintyje?

Kalbu apie procesus, vykstančius, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse arba anglosaksų kultūros centruose, ten, kur daug greičiau įdiegiamos naujos tendencijos. Suomių, norvegų, britų ar amerikiečių centrai patyrė radikalių, o gal turėčiau sakyti inovatyvių, transformacijų. Pačioje XXI a. pradžioje jie ir keletas kitų centrų atsisakė informacijos kaupimo, katalogavimo, archyvavimo, leidybos ir lankytojų aptarnavimo funkcijų, visus savo muzikos fondus (rankraščius, įrašus ir leidinius) perdavė atminties institucijoms, dėmesį nukreipė ir intensyvino kitų veiklų link. Viena tokių – muzikos eksportas, todėl viena šalis po kitos pradėjo steigti eksporto biurus, kaip struktūriškai naujas organizacijas, arba plėtoti muzikos eksporto projektus klasikinių MIC veiklų kontekste.

Kas slypi po sąvoka „muzikos eksportas“?

Tai kūrybinių produktų išvežimas į užsienį, siekiant jais sudominti užsienio auditoriją, kuri ryžtųsi tokius produktus įsigyti ir vartoti. Ši veikla aprėpia muzikos kultūros pristatymus tarptautinėse platformose: mugėse, festivaliuose, koncertų serijose ar kituose ryškiuose renginiuose, sutraukiančiuose didelį srautą stambių muzikos „pirklių“, agentų ar tarpininkų, be to, ir daug tarptautinės žiniasklaidos atstovų. Čia svarbu pastebėti, jog muzikos eksporto biurai ar projektai stengiasi pristatyti įvairialypę savo šalies muzikos kultūrą skirdami dėmesį įvairių žanrų kūrybiniams produktams: klasikai, džiazui, alternatyviam folklorui, populiariajai, eksperimentinei ar elektroninei muzikai. Taigi daugelio jų šūkis galėtų būti „naujoji muzika anapus žanrų“. Šiuo aspektu mes esame maksimalistiškai daugialypė organizacija, atliekanti visas klasikines muzikos infocentro funkcijas ir vykdanti Lietuvos muzikos kultūros pristatymų užsienyje programą.

Kokios dabar vyksta mugės? Kur buvote išvykę?

LMIC nacionalinius muzikos stendus organizuoja „migruojančiose“, arba lokaciją keičiančiose, mugėse „Classical:NEXT“ ir WOMEX. Pirmoji skirta klasikinės muzikos kultūrai ir įvairiausiems jos būviams, sąsajoms, transformacijoms ar dekonstrukcijoms. Kitaip tariant, pristatoma ir institucinė pagrindinės srovės klasika, ir nišinė eksperimentinė ar konceptuali šiuolaikinė kūryba. Antroji tinklaveikos platforma WOMEX skirta pasaulio muzikos, tradicinės etninės kūrybos, alternatyvaus dabarties folkloro bei įvairių kryžminių jo atmainų scenoms. O visa ši LMIC veiklos kryptis prasidėjo nuo daugiau kaip 10 metų trunkančio dalyvavimo didžiausioje Europos mugėje MIDEM Kanuose, kur pristatoma įvairių žanrų muzika ir diskutuojama apie šviežiausias muzikos industrijos tendencijas. Pavyzdžiui, viena tokių – naujos muzikos vartojimo formos, kurias sukūrė skaitmeninių technologijų proveržis. Kalbama apie paradigminį posūkį nuo privataus muzikos „turėjimo“ ir „kaupimo“ (fizinės laikmenos, garso bylos) iki viešo muzikos „buvimo“, „priei­namumo“ ir „naudojimo“ (srautinis transliavimas, arba „streaming“, muzikos klausymosi platformose „Spotify“, „Deezer“, „SoundCloud“ ir kt.). Jeigu prieš penkerius metus MIDEM aktyviai kalbėta apie besitraukiančią kompaktinių diskų industriją, dabar apie tai net nebediskutuojama, nors įvairios organizacijos ar nepriklausomi profesionalai toliau platina ar keičiasi CD formato muzikos turiniu.

Kaip vyksta muzikos mugė, koks jos formatas?

Iš tiesų mugės grįstos apytikriai tuo pačiu formatu, nes daugelis jų išaugo iš 50 metų egzistuojančios MIDEM ekosistemos. Jų visų formato pagrindą sudaro kelios dalys: kontaktų mugė arba stendinė aplinka, gyva atlikėjų vitrina arba muzikos koncertai, konferencija ir diskusijos, filmuotos medžiagos programa, atidarymo ir apdovanojimų ceremonija bei keletas kitų „šoninių“ įvykių. Skirtingai nuo Vilniaus knygų mugės, šie tarptautiniai renginiai yra skirti muzikos profesionalams ir ten jokia produkcija realiai neprekiaujama, vien rezgamos tokios galimybės, mainomasi kontaktais, dalijamasi patirtimi, susipažįstama su įvairių šalių scenomis, tariamasi dėl kultūrinių mainų ir pan. Apskritai Lietuvos muzikos kultūros pristatymus tokio pobūdžio tarptautiniuose renginiuose vadinčiau tam tikra kultūrinės diplomatijos forma. „Jeigu tavęs čia nėra, tavęs iš viso nėra!“ –­ regis, taip beatodairiškai skambėjo neoficialus vie­nos mugės šūkis.

Bet juk produkto sąvoka nevalingai siejasi su komercija ir masine gamyba…

Menas taip pat yra prekė ir neigti meno ekonomikos bei rinkos egzistavimą būtų visiškai naivu. Tiesiog čia būtina pabrėžti, kad meno tikslas tikrai nėra pinigai, lygiai kaip ir pinigai nėra, pavyzdžiui, bažnyčios tikslas, nors joje mokama už įvairias apeigas. Žinoma, visada galima įsitraukti į kokį nors radikalų judėjimą prieš meno suprekinimą ir kurti labai nestandartinius kūrinius, kuriuos, atrodytų, parduoti būtų sudėtinga, bet po kelių dešimtmečių paaiškėtų, jog jie taip pat įtraukti į meno rinką ir juos perka įvairūs muziejai, meno fondai ar privatūs kolekcininkai, kaip nutiko su konceptualiojo meno ar Fluxus darbais.

Ar nemanote, jog platus tarptautinis muzikinių ryšių spektras gali atverti ir nei­giamą medalio pusę? Turiu mintyje lietuviškosios muzikos sklaidą tarptautiniu lygmeniu, kaip teigiamą, o besiskverbiantį tarptautiškumą į mūsiškąją erdvę, kaip neigiamą aspektą.

Kai minėto tarptautiškumo nebebus įmanoma ištverti, visada bus galima atkurti „geležinę uždangą“ ir atsidurti saugiame bei jaukiame izoliatoriuje, žinoma, be interneto... Iš tiesų jūsų klausimą suprantu kaip provokacinį, nes be tarptautinės idėjų, produktų ir procesų apytakos imtų pelkėti bet kuri nacionalinė kultūra. Kita vertus, galbūt klausiate ne tiek apie tarptautiškumą, kiek apie globalią informacijos cirkuliaciją, jos perteklius ir neaprėpiamus informacijos sąnašynus?

Vilniaus knygų mugėje vykusioje AGATA konferencijoje „Muzikos vers­lo plėtra užsienyje“ kviestinis pranešėjas Scottas Cohenas kalbėjo apie žvėrišką ir ydingą tarptautinę konkurenciją skaitmeninėje aplinkoje ir interneto platformose. Jis rodė „YouTube“ paskelbtą pianino klavišus spaudinėjančio katino videoįrašą, kuris surinko beveik 44 mln. peržiūrų, ironiškai klausdamas: ar jūs, profesionalai, galėtumėte surinkti daugiau? Informacijos beribiškumas išties paralyžiuoja ir išbalansuoja orientyrus. Visai nesenai LMIC tinklalapyje paskelbėme Artūro Baryso-Baro profilį. Ganėtinai gūdžiais laikais, būtent tada, kai minėtoji tarptautiškumo skvarba buvo kontroliuojama ir slopinama, jis kūrė avangardinį kiną, tačiau pradėjus ryškėti pirmiesiems Nepriklausomybės ženklams Baras nustojo plėtoti šią kūrybinę veiklą, nes pajuto pernelyg didelį, t. y. bukinantį, naujų galimybių ir idėjų srautą. Kitaip tariant, jį ištiko pasirinkimo paralyžius. Apie tai ne sykį yra kalbėjęs ir Šarūnas Nakas. Jo manymu, paskutiniaisiais sovietiniais dešimtmečiais būta daug daugiau kūrybiškumo nei iš karto po to, nes apribojimai skatino kurti.

Tik per maištą gimsta geriausios idėjos…

Tiesiog menininkas bandydavo rasti kūrybišką būdą pralysti pro adatos skylutę, o dabar jis tarsi sukaustytas prieš visą beribio pasirinkimo srautą.

Kaip tautiškumo ar nacionalumo sąvokos atsispindi nūdienos kompozitorių kūryboje bei kultūrinėje plotmėje? Ar šias sąvokas stengiatės išryškinti savo veikloje, o galbūt remiatės tik kompozitorių diktuojamomis tendencijomis?

Man regis, įkyrios formalios tautiškumo paieškos, kai, pavyzdžiui, iki šiol į muzikologinius tekstus vis dar įtraukiamas imperatyvas „čia buvo panaudotos lietuvių liaudies intonacijos“ arba „kūrybai nepaprastai būdingas tautinis koloritas ir lietuvių folkloro motyvai“ persekioja tarsi kažkokia postsovietinė trauma, iš kurios išsiplėšti neįstengia net ir jauniausia muzikologų karta, vartojanti tas pačias klišes. Aš neketinu neigti etninės muzikos elementų naudojimo Lietuvos kompozitorių kūryboje, bet galbūt šį reiškinį reiktų tirti stipriai kitaip?

Kokia lietuviškos kompozitorių kūrybos koncepcija yra susiformavusi užsienyje? Kitaip tariant, kaip lietuviška muzikos kultūra atrodo svetur?

Tiesą sakant, į šį klausimą galima pateikti labai daug įvairių atsakymų, pavyzdžiui, kai kuriems užsienio muzikos profesionalams atrodo, esą visa šiuolaikinė Lietuvos kompozitorių mu­zika yra vienas didelis, labai melancholiškas postminimalistinis kūrinys ir iš esmės nieko kito šiame regione nekuriama. Kita vertus, nuodugniau ir erdviau Lietuvos muzikos scena (klasikiniu atlikimo menu, džiazu, šiuolaikine kompozicine kūryba, etnine muzika, alternatyviu folkloru ar elekt­ronine eksperimentika) besidomintys profesionalai būtent išryškina jos įvairovę ir daugialypį kūrybiškumą, gerokai pranokstančius šalies teritorijos, populiacijos, kultūros rėmimo, jos perkamosios galios ir „perkamosios motyvacijos“ dydžius.

Ką manote apie lietuviškumą muzikoje?

Beveik prieš dešimt metų Agnė Narušytė išleido knygą „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“. Pagal šią „nuobodulio“ strategiją kuriama melancholija, monotonija, monochromija, nostalgija, laiko „lėtinimas“, pasikartojimas, ištęstumas, (post)minimalistinė raiška ir pan. Reikėtų pastebėti, kad „nuobodulio estetikos“ sąvoka nenurodo nieko negatyvaus, be to, ji aprėpia platų raiškos spektrą: nuo idiliško „nieko neveikimo“ iki erzinančio ar agresyvaus industrinio monotoniškumo. Tokį lietuviškąjį spliną smarkiai juntu ir muzikoje, jį galima aptikti ir lietuviškame kine, literatūroje, kituose menuose.

Bet jis vyrauja ir tų pačių skandinavų kūryboje…

Galbūt mes iš to paties Šiaurės regiono? Juk aplinka ir klimatas gali veikti labai smarkiai, lygiai kaip ir genetika ar mentalitetas.

Koks ir kas yra lietuviškas kompozitorius?

Kaip tik šį rytą teko diskutuoti su vienu užsienio muzikos profesionalu, puikiai susipažinusiu su Lietuvos kompozitorių scena. Jis į „tikro“ lietuvių kompozitoriaus fenomeną pažvelgė antropologiniu aspektu išskirdamas ryškiausius komunikacinius bruožus: lietuvių kompozitoriaus judesiai sukaustyti ir minimalūs, jis per susitikimą prataria dešimt žodžių, atrodo labai rimtas ir susirūpinęs, santūrus, uždaras ir į familiarumą tikrai nelinkęs individas. Tipiškas šiauriečio stereotipas –­ konstatavo pašnekovas.

Kokia Lietuvos profesionaliosios muzikos ir LMIC ateitis?

Ir Lietuvos muzikos, ir Lietuvos muzikos informacijos centro ateitis tikrai ateis.

Kalbėjosi Ieva Kananavičiūtė