„Užburtas kalnas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Thomo Manno romanas „Užburtas kalnas“, nors parašytas kaip sudėtinga polifonija, pirmiausia yra linijinis pasakojimas su aiškia logika, priežastiniais ryšiais ir ryškiais atspirties taškais – prieš ir po. Prieš – tai jauno, nerūpestingo buržua Hanso Kastorpo kelionė traukiniu į Šveicarijos kalnus, Davosą, kur vienoje iš sanatorijų gydosi pusbrolis Joachimas. Kelionė prasideda su konkrečia pradžios ir pabaigos data: trys savaitės kalnuose yra visiškai pakankamas laikas negaluojančiam giminaičiui aplankyti ir kartu pailsėti prieš naują etapą „žemumoje“ – praktiką laivų statybos įmonėje, kuri tebus įžanga į tolesnę saugią inžinieriaus karjerą. Tada traukinys sustoja ir į Hanso Kastorpo gyvenimą įsibrauna „Užburto kalno“ magija. Neprireikia nei tų trijų savaičių, kad jaunas keliautojas susiviliotų sanatorijos patogumais – skaniu maistu, patogiais krėslais, nuostabiomis kalnų panoramomis ir viltimi artimiau susipažinti su nedovanotinai garsiai valgyklos duris trankančia sanatorijos paciente Klavdija Šoša. Hansas pats to dar nežino, bet skaitytojas jau mato, kad ši viešnagė užtruks, pirmiausia dėl formaliai ir patogiai pakilusios temperatūros, o paskui – ką čia slėpti – dėl malonaus, lengvo, erdvės tyrinėti save ir kitus suteikiančio sanatorijos klimato už labai prieinamą kainą (tokio supaprastinto gyvenimo modelio už kasdienio pasaulio rūpesčių ir dabar ieško nemažai žmonių). Visa tai jau yra laikas po – po burtų, po susitikimo, po gyvenimo ir po mirties. 

Hansą kalno burtai veikė septynerius metus, tačiau jų galia tęsiasi gerokai ilgiau ir plačiau – jau daugiau nei šimtmetį „Užburtas kalnas“ vilioja skaitytojus ir įgauna naujas formas kino ekrane ar teat­ro scenoje. Rugsėjo 20 d. Jaunimo teatre „Užburtą kalną“ sukūrė režisierius Krystianas Lupa, tačiau jau nuo pirmų spektaklio minučių tapo aišku, kad sceninis veiksmas yra tik „pagal T. Manną“. K. Lupa atsisako linijinio pasakojimo ir taip sutrauko geležinę romano logiką – žiūrovas pirmiausia pamato Hansą Kastorpą kaip kliedintį ligonį, kurio karštinės paveiktuose sapnuose pasirodo knygos personažų šešėliai ir net istorinės ar simbolinės figūros, nežinia kaip ir kodėl atklydusios į „Užburto kalno“ visatą. Todėl kiti pasakojimo fragmentai pabyra, jų priežastinis ryšys ir logika dingsta.

Pradžios scenoje paliegęs klejojantis ligonis duoda toną visai K. Lupos kuriamai atmosferai – pilkų sienų scenografijoje sanatorijos pacientai yra tik statistai, atgyjantys nebent per Valpurgijos nakties karnavalo siautulį. Ar šios nakties burtai pakankamai stiprūs, kad išlaikytų Hansą, kartu ir spektaklio žiūrovus krėsluose, penkias su puse valandos? Spektaklio trukmė iš pradžių nestebina – knygos apimtis ir sudėtingumas tarsi pateisina inscenizacijos ilgį. Be to, T. Manno kelionė į „Užburtą kalną“ yra maloni meditacinė patirtis – rašytojas vykusiai užburia skaitytojus, verčiant knygos puslapius laikas tarsi pradingsta, todėl septyneri metai su Hansu Kastorpu kalnų idilėje prabėga greitai. O spektaklis prailgsta. Aktoriai scenoje dirba su atsidavimu, kurdami pilką ligonio šešėlį arba karnavalo kaukę, kai kuriose scenose iš lengvo snaudulio pažadina į žiūrovų salę įžengę Hanso Kastorpo mentoriai – humanistas Setembrinis (akt. A. Kazanavičius) ir demoniškasis Nafta (akt. S. Ivanovas). Jų debatai sniego pūgoje turbūt vizualiai yra gražiausia spektaklio dalis, primenanti Rimo Tumino „Maskarado“ audrą, tačiau šiuose veiksmuose nėra tokių burtų, kurie priverstų žiūrovą norėti pasilikti spektaklyje. Tai nėra tik fizinio išsėdėjimo klausimas, labiau mintis, kurią išsakė ne vienas spektaklį recenzavęs kritikas, – kodėl tai reikėtų žiūrėti?

T. Mannas „Užburtą kalną“ rašė daugiau nei dešimtmetį – pradėjęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą, romaną užbaigė 1924 m. Per tiek laiko keitėsi ne tik Europos žemėlapis, bet ir autoriaus pozicija – karo beprasmybė jį privertė atsisakyti simpatijų imperinės Vokietijos „mirties kultui“. Todėl romano puslapiuose Hansas, kurį iš pradžių pasakotojas tarsi pašiepia pernelyg neslėpdamas, kad tikroji knygos herojaus pasilikimo sanatorijoje priežastis yra ne liga (keli nereikšmingi ir vos įžiūrimi tuberkuliozės židinėliai plaučiuose), bet elementarus tingumas, patogumo poreikis ir nuo pat pradžių absurdiška, vaikiška meilė madam Šoša, per septynerius metus trunkančias atostogas gerokai pasikeičia – išlaisvintas iš „žemumų“ gyvenimo ritmo, iš karjeros, šeimos, pareigos valstybei, t. y. pakliuvęs į magišką, belaikę kalno erdvę, Hansas randa savyje jėgų ir noro tobulėti. Jis domisi žmogaus kūnu, suvokia jo trapumą, priklausomybę nuo cheminių elementų, vėliau nukreipia žvilgsnį į žvaigždes, siekdamas išnarplioti visatos paslaptis, pagaliau skiria dėmesio sportui ir savo kūno tobulinimui, tarsi patvirtindamas antikos tiesą: „Gražiame kūne graži siela.“

 

„Užburtas kalnas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Transformacija įvyksta ir emociniame lygmenyje – vaikišką aistrą Klavdijai pavyksta suvaldyti ir pakeisti į kai ką kilnesnio. Meilę? Antrame spektaklio veiksme yra scena, kuri labiausiai priartėja prie T. Manno romano vidinės logikos. Idiliškos kalnų sanatorijos projekcijos fone kalbasi Hansas (akt. D. Želvys) ir Klavdija (akt. V. Kuodytė) – antroji, vyresnė madam Šoša reinkarnacija, pakeitusi pirmame veiksme gražiai scenoje vaikščiojusią tipinę nepasiekiamą gražuolę Klavdiją (akt. A. Pikturnaitė). Kalbasi du žmonės, kuriuos sieja praeitis, neišsakyti žodžiai, bendras rūpestis impozantiškojo pono Peperhorno (akt. V. Masalskis) gerove. Šis paprastas dviejų žmonių pokalbis pabudina salę ir nukelia ją į „Užburtą kalną“, bet šie burtai trunka vos dešimt minučių.

Žiūrėdama spektaklį bandžiau galvoti, kaip jį mato knygos neskaitęs žmogus.  Ar juodo iki kaklo užsagstomo surduto pakanka suprasti, kad Hanso pusbrolis Joachimas – karys, kuriam gydytis sanatorijoje ypač prailgsta? Gyvenimas „žemumose“, ten jo laukianti karjera ir šlovė Joachimą išvilioja iš kalnų ir pražudo. Tačiau jei to nežinai, ar spektaklyje jo mirties scena perteikia visą šios nereikalingos militarizmo aukos beprasmybę? Tiesa, ten, kur T. Mannas vengia tiesmukumo ir tik užuominomis kalba apie sanatorijos bendruomenę varžančias kultūrines normas, K. Lupa imasi ryškinti siužetines linijas. Todėl ligonis Albertas (akt. M. Sigliukas) ne šiaip švaistosi peiliu, o dramatiškai žudosi, Joachimo susidomėjimas tyliąja paciente Marija pasiekia aistros objektą ir net virsta abipusiu santykiu, o bobslėjaus trasomis leidžiami lavonai atvirai šmėžuoja vaizdo įraše.

Tačiau ar tarp šių detalių nepasimeta esmė? Ar nuo pirmos spektaklio scenos „sergantis“ Hansas gali perteikti savanoriško pasitraukimo iš pasaulio metaforą – jos teigiamą pusę ir drauge nenumatytą žalą? Kol gydėsi sanatorijoje, Hansas praleido daugybę istorinių įvykių, kurie atvedė prie Pirmojo pasaulinio karo. Artėjančio mūšio trimitai buvo pakankamai garsūs, kad romane pažadintų sanatorijos idilėje sapnuojančius pacientus, išvytų juos iš rojaus sodo į tikrąjį pasaulį – pasiruošusius herojiškai mirti, tačiau neprisiimančius jokios moralinės atsakomybės už susiklosčiusią situaciją. Tiesa, K. Lupa čia žiūrovui tarsi pasufleruoja, kad anksčiau ar vėliau tai prives prie Holokausto. Stebina tik pasirinkta forma – koncentracijos stovyklos kalinio uniformą dėvintis žmogus spektaklio pradžioje pasirodo scenoje Hanso sapne, o finale per žiūrovų salę jis iškviečiamas spiritizmo seanso metu. Spektaklis staiga sustoja, taip ir nepasiekęs aiškios kulminacijos. Tarsi lauktų, kad užkadrinis balsas, visą laiką murmėjęs neaiškius komentarus, pasakytų: „Tęsinys – Didvyrių aikštė, paskui – Austerlicas“. Gautųsi tarsi trilogija. 

O gal K. Lupos „Užburtą kalną“ kaip tik reikia žiūrėti be išankstinės pažinties su T. Manno kūriniu? Gal tuomet būtų lengviau sekti ir patikėti K. Lupos išryškinta meilės linija, kuri, iš anksto nufilmuota, pasiekia mus tik per vaizdo projekcijas. Jos fiksuoja Klavdijos žvilgsnį, nejaukų Hanso ir jo mylimosios prasilenkimą laiptinėje, tačiau tai kontrastuoja su sceninio veiksmo tuštuma. Turėtume patikėti meile, kurią matome net ne scenoje, o vaizdo projekcijoje. Patikėti galime, bet pajausti – sunkiau. O juk Klavdiją T. Manno romane Hansas pirmiausia pajuto: jos įsiveržimas į pasakojimą visada lydimas garsiai trenkiamų durų garso, pabudinančio sanatorijos svajotojus iš sotaus kasdienybės sapno. Spektaklyje durys buvo varstomos, bet trankomos – niekada. Jei žiūrovas liko nepabudintas, tai „Užburto kalno“ burtai jo nepaveiks. Jis taip ir pasiliks linijiniame chronologiniame laike, kažkur šalia įvykių, kurie privedė prie Holokausto. Bet apie tai K. Lupa geriau papasakojo kituose savo kūriniuose.