× Skaidrė Baranskaja

 

Jau pirmasis, eksperimentinis Martyno Rimeikio, kaip choreografo, pasirodymas 2012 m. projekte „Kūrybinis impulsas“ sudrebino Lietuvos baleto pasaulėlį. Kompozicija „Belaukiant Godo“ buvo rimta paraiška nutraukti įsigalėjusią kviestinių baletmeisterių tradiciją ir pasiūlyti kažką savita, lietuviškoje meno dirvoje išauginta. Šiandien M. Rimeikis – sunkiasvoris, už Lietuvos ribų matomas choreografas, novatoriškų darbų autorius.

 

Martynas Rimeikis. Ugnės Žilytės piešinys

 

Kažkodėl nenustebau sužinojusi, kad tapai LNOBT baleto meno vadovo asistentu. Atrodo, tavo ryšys su mūsų brangiu Nacionaliniu yra stiprus, bambagyslę nutraukti sudėtinga. Tu patikimas, lojalus, trupėje turi nemenką autoritetą. Vis dėlto... Pastaruoju metu tavo karjera klostosi tarptautinės arenos link: „Proceso“ gastrolės Čekijoje, „Procesas“ bus rodomas ir Varšuvos didžiajame, būtent šis spektaklis įkėlė koją į mums nepažįstamą „Mezzo“ televizinio kanalo žemę, galų gale kvietimas dirbti Poznanės operos teatre. Nori išplaukti į didžiuosius vandenis, tapti pasaulyje žinomu choreografu? Ar užtektų jėgų išeiti iš lietuviškos komforto zonos? Ar naujos pareigos neribos tavo laisvės?

Man iššūkiai visada yra įdomūs. Specialiai tam savęs neprojektuoju, bet kuo toliau, tuo daugiau atsiranda įvairių siūlymų, tikrai negaliu skųstis. Ir, žinoma, visus juos priimsiu. Naujas pareigas vis dėlto suvokiu gerokai plačiau, ne vien galvodamas apie savo karjerą. Matau galimybę prisidėti prie Lietuvos baleto kūrimo, nors tai skamba galbūt perdėtai patriotiškai, bet pati žinai: mes, užaugę Čiurlionkėje, tampame tarsi savo profesijos tarnais, ir, man atrodo, svarbu ir siekti, ir realiai prisidėti prie mūsų baleto istorijos. Turėti galimybę projektuoti, kokia ji bus, formuoti taip, kaip įsivaizduoji. Todėl ir nepriimu šių pareigų kaip kabinetinės rutinos. Kitas dalykas: labai džiaugčiausi, jeigu mano išėjimas į platesnius vandenis sietųsi ir su trupe. Kad mūsų trupė atrastų savo veidą, kad pasaulyje matytumės ne tik kaip garsių spektak­lių atkartotojai, bet ir turintys originalų pavidalą, identitetą.
Atvirai kalbant, gavęs iš Poznanės pasiūlymą dirbti asistentu, susimąsčiau ne apie tai, ar galėsiu suderinti pareigas ir kūrybą, bet apie tai, ką galėsiu duoti trupei. Reikėjo pačiam sau atsakyti į šį klausimą. O suderinti galima visada, jeigu tinkamai apskaičiuoji laiką.

 

Tu labai lojaliai nusiteikęs teatro trupės atžvilgiu. Ar niekada nekilo minčių kurti savo trupę, teatrą?

Tokių minčių visada būdavo, jos ateina ir dingsta... Kokio nors konkretaus tikslo niekada neturėjau ir neturiu. Kitą vertus, niekada nesakyk niekada. Bet dabar tiesiog neturiu laiko apie tai galvoti.

 

O ką dabar kuri Poznanės teatrui?

Bus trys vienaveiksmiai baletai – vieną kurs Robertas Bondara, kitą aš ir trečią jaunas, šiandien ryškus cho­reo­grafas Alexanderis Ekmanas. Būti tokioje kompanijoje irgi nemenkas iššūkis. Dabar tik kristalizuojasi idėjos. Spektaklis kitų metų balandį, pradėsiu dirbti sausio pabaigoje, tuomet bus galima kalbėti konkrečiau.

 

Plečiant tarptautiškumo temą – žiūrovams, neblogai pažįstantiems teatro pasaulį, kartais kyla klausimas dėl lyg ir stagnuojančio baleto teatro. Pasaulyje pagarsėję keli mūsiškiai dramos teatro režisieriai, opera taip pat džiaugiasi (arba ne) garsių lietuvių ir užsienio režisierių dėmesiu. Gal galėtum pakomentuoti šį „egzistencinį“ klausimą.

Negalėčiau vienareikšmiškai sakyti, kad baleto teat­ras stagnuoja. Mes nesame tokie jau nežinomi pasaulyje, važinėjame į gastroles, į festivalius. Mes nesame pigūs, ir čia iškyla kultūros politikos, vadybos, prodiusavimo klausimai. Šokti klasikinius spektaklius kviečiami gerokai pigesni Rytų kaimynai, o vienodų šiuolaikinio baleto veikalų pasaulyje labai daug. Kai gastrolėse Brno su ,,Procesu“ sulaukėme nemažo žiūrovų bei festivalio dalyvių pripažinimo, įsitikinau, kad mūsų trupė gali būti įdomi ne tik tada, kai atveža tradicinį klasikinį pastatymą.

 

Tai išvežkit „Dienas, minutes“, man šis spektaklis – viršūnė, net už „Procesą“ įspūdingesnis.

Irgi manau, kad tas darbas man pavyko, bet sulaukiau labai įvairių reakcijų. Kadangi ,,Dienos, minutės“ – triptiko dalis, nenuostabu, jog žiūrovai išsisluoksniavo, juk visos trys dalys labai skirtingos. Labai aiškiai matėsi: publika įvairi.

 

Teatre dabar vyksta įvairių virsmų, panašu, naujasis generalinis direktorius yra atviras įvairioms iniciatyvoms, idėjoms. Ar pats bandysi siūlyti kokių nors naujovių baleto fronte?

Esu už balansą. Repertuare taip pat. Esame vienintelis teatras Lietuvoje, kuris gali ir turi šokti klasiką. Kodėl reikėtų atsisakyti tokios privilegijos? Dėl mados? Pasaulyje daug teatrų, sėkmingai derinančių klasikinį ir šiuolaikinį repertuarą.
Mums reikia stiprinti šiuolaikinio šokio įgūdžius, žinias, kviesti pedagogus ir choreografus, tęsti choreografinį mąstymą ugdantį jaunųjų „Kūrybinį impulsą“. Bet taip pat mums reikia stiprinti ir klasikinį repertuarą, suteikti galimybę šokėjams šokti, o pub­likai žiūrėti klasiką. Nereikia griauti to, ką dabar turime, ir statyti kažin ką nauja.
O naujovėms, mano manymu, teatras galėtų būti atviresnis ir dalyvauti socialiniuose projektuose, kaip daro, pavyzdžiui, Londono „Royal Opera“. Jie turi daug edukacinių veiklų – su vaikais, su jaunimu, su suaugusiais, su neįgaliaisiais – atvirų pamokų, bend­rų užsiėmimų. Taip formuojamas teatras tampa miesto bendruomenės dalimi. Lieka kokybiškas, bet kartu ir atviresnis, integruotas į miesto gyvenimą. Žengėme tokius pirmus žingsnius, bet dar turime daug ko išmoti.

 

Pozicija daugmaž aiški: balansas, kokybė ir profesionalumas naujovių atžvilgiu. Dar truputį apie naujoves: tavo mėgiamas choreografas Matsas Ekas dar XX a. sukūrė savitą senovinių baletų – „Žizel“, „Gulbių ežeras“ – viziją. Galbūt norėtum pabandyti žengti šiuo keliu, t. y. klasikinį baletą sušiuolaikinti, atverti paslėptas prasmes?

Kol kas tokių planų neturiu. Toks pasirinkimas įpareigoja ir gali būti prasmingas tik tada, kai labai aiškiai matai ir pateisini, kodėl tai darai. Tokie kūriniai kaip ,,Žizel“ ar ,,Gulbių ežeras“ – vieni svarbiausių baleto istorijoje, jie reikalauja pagarbos. Man nepatinka, kai daroma tik dėl formos ir naujoviškumo, štai imsiu ir padarysiu klasiką kitaip. Na, o tokie darbai kaip Eko – iš tikrųjų šedevrai, jis aiškiai matė ir todėl atvėrė tas naujas prasmes. Aš kol kas prie to dar nepriėjau, bet ką gali žinoti... Laužyti tik dėl modernumo tikrai nesiimsiu.

 

Martynas Rimeikis. Martyno Aleksos nuotrauka

 

 

Pastaruoju metu ryškėja baleto ir operos simbiozė – tik ką įvyko Itziko Galili’o šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ premjera. Tavęs tai nedomina?

Norėčiau pabandyti. Iš simbiozės atsiranda daugiau kūrybinių įrankių, kuriais gali operuoti. Režisieriui tai, žinoma, būtų įdomu, prasiplečia jo darbo paletė. Visai kiti klodai atsiveria, muzikine prasme taip pat. Kaip ir operoje, šokio spektakliai pasidarė režisūriniai. Manau, choreografas taip pat sėkmingai galėtų režisuoti ir operą. Šokio paskirtis iš esmės pasikeitė, netgi klasikinio. Choreografai jau nėra tik muzikos iliustratoriai, mes, kaip ir dramos režisieriai, kuriame savus pasaulius. Tikrai labai norėčiau pabandyti...

 

Šiandien jau nei kinas, nei opera neišsiverčia be režisieriaus montuotojo, scenaristo ar dramaturgo, antrojo režisieriaus ar kaip kitaip pavadinto pagalbininko. Ar choreo­grafas gali išsiversti be jų? Jeigu jis geras cho­reografas.

Nežinau, kas yra geras choreografas, bet dabar iš tiesų madinga turėti dramaturgą. Praktiškai prie kiek­vieno baleto dabar dirba dramaturgas. Aš pats prie F. Kafkos „Proceso“ dirbau su rašytoju Laurynu Katkumi, – kad man būtų drąsiau. Be abejonės, pagrindą – literatūrinį tekstą – gerai išanalizavęs žmogus tampa didele paspirtimi. Kai imi tokį veikalą, bijai nuslysti. Bet dažniausiai pats viską surišdavau, Katkus tik juokdavosi: „Ką aš čia – kaip pribuvėjas.“ Tiesą sakant, man priimtiniau viską pačiam sudėlioti. Kūrimo modelių dabar labai daug – dramaturgas parašo, choreografas padaro... Nemėgstu teigti ir įrodinėti, kas blogai, o kas gerai.

 

Kas yra šiuolaikinis baletas tau asmeniškai?

Šiuolaikinis menas man yra ne forma, bet požiūris. Baleto atveju, ne šokio stilius, o tai, kaip šiuolaikinis žmogus mato tą baletą. Per požiūrio prizmę šiandienos žmogus įneša kažką savo: braižą, laikotarpio dinamiką, kasdienybės detales. Kai norima tyčia padaryti šiuolaikiškai, tokia kūryba dažniausiai netampa šiuolaikiška. Daug šiais laikais kuriamo šokio morališkai yra labiau pasenę nei klasikiniai, prieš porą šimt­mečių sukurti šedevrai. Negaliu sudėlioti į stalčius, kas yra šiuolaikiška, kas – ne.
Svarbu nuoširdumas, savo tiesos paieškos.