Nijolė Kliukaitė. Klaipėdos scenų platformose

Kasdienybe virtęs karas griauna bet kokį loginį pasaulio suvokimą, todėl griebiamės kitų būdų keistumui suvokti. Žmogiškos prigimties mėsinėjimas, mistika – tik keli jų, bet scena visada yra ta platforma, kurioje vyksta didysis pasaulio virsmo eksperimentas. Vienas didžiausių tos platformos kareivių – Valentinas Masalskis. Prieš gerą dešimtmetį atvykęs į Klaipėdą Valentinas sukūrė čia savitą teatrinę mokyklą, išleido ne vieną aktorių laidą, rūpinosi jomis ir vėliau. Taip išauginti aktoriai tampa režisieriaus bendraminčiais. Susvetimėjusiame pasaulyje tai labai svarbu.

Šįsyk su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi V. Masalskis sukūrė „Miškelį“ (Klaipėdos jaunimo teat­ras, Kuliai, kovo 12 d.). Deminutyvinė pavadinimo forma – ryškus baisaus fakto kontrastas: Rainių miške 1941 m. buvo nužudyti 76 politiniai kaliniai.

 

„Miškelis“
„Miškelis“

 

Nukankintųjų iš veidų nebuvo įmanoma identifikuoti, todėl Mokytoja, vyro palaikus tepažinusi iš kelnių ir apgamo ant pėdos, palaidojusi, išliūdėjusi ir staiga sulaukusi gyvo, savo laime patikėti neįstengia, vis klausia: kas tu?

M. Nastaravičius išmano scenos taisykles, bet ryškus ir jo poetinis talentas, gebantis tekste sujungti tai, kas nesujungiama. Mistikos ir logikos jungtis ypač sukrečia apklausos scenoje. Palaidotas, bet visgi likęs gyvas Juozas tiksliai atsakinėja į keistus klausimus: „Kada gimei? Kada mirei? Kur tave pakasė?“ Patenkame į fantasmagorines juodojo humoro erdves, bet juokų čia maža. Tik begalinė nuostaba, atverianti kažin kokį nesuvokiamą, niekuo neužpildomą plyšį sąmonėje. Sugrįžėlis ir pats nelabai besupranta, ar jis gyvas, ar miręs, kaskart tarsi iš naujo prisikelia ir gulasi šalia žmonos, lovą užpildamas nuo kūno byrančiomis žemėmis.

Pjesės tekstas aiškiai skyla į dvi dalis. Pirma: įvykio faktai, giesmės, raudos. Čia kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė ir scenografė Paulė Bocullaitė dirba išvien, choras virsta orkestru, lentos – muzikos inst­rumentais. Aidūs metamų lentų dūžiai, beldimas tobulai susisieja su minimalia ir mobilia scenografija. Antra dalis – prisikėlusiojo sugrįžimas. Išgyvenęs pragarą, jis visgi gyvesnis už jo sugrįžimu abejojančius. Skaudus ir baisus (gal net pernelyg hiperbolizuotas) kolaboruojančio su visomis valdžiomis prisitaikėlio valgymas, liudijantis žmogaus sugyvulėjimą karo sąlygomis.

Taip, „Miškelis“ gąsdina praeities ir šiandienos sąsajomis. Jau nebegalime tvirtinti, kad išmokome ir supratome.

Bet didžiausias džiaugsmas – atgaivintas Kulių miestelis. Stebėjausi automobilių gausa, suvažiavusia į premjerą. Maniau, pataikiau į atlaidus. Ir tikrai – scenos pakylėjimas ir palaiminimas.


/ / /

Kitas žmogaus prigimtį tyrinėjantis spektaklis – aktoriaus ir režisieriaus Igorio Reklaičio „Kai kurios erelių rūšys“ (Klaipėdos dramos teatras, kovo 18 d.). Lenkų dramaturgas ir scenaristas Domanas Nowakowskis mėgina perteikti masinės informacijos invaziją. Pjesės pradžia neatrodo daug žadanti: lova, buteliai, pagirios... Individualumo personažuose nedaug: girtuoklis menininkas ir jaunas prasisiekėlis. Vis dėlto aktoriai – pats režisierius I. Reklaitis ir Jonas Baranauskas – sugeba išsinerti iš standartizuotų tipažų kailio ir žmonių santykiai ryškiai sublyksi. Ne, manipuliavimo tiedu tipai neketina atsisakyti, bet įrodo, kad dar geba mąstyti savarankiškai.

 

„Kai kurios erelių rūšys“. Domo Rimeikos nuotraukos
„Kai kurios erelių rūšys“. Domo Rimeikos nuotraukos

 

Didžiausias spektaklio pasiekimas – I. Reklaičio aktorinė režisūra. Klausinėjau Igorio apie šių dviejų scenos polių skirtumus, tiksliau, gviešiausi pavirtinimo į anksčiau susidarytą nuomonę, kad jam lemta remtis gyvu aktoriaus nervu, visaip mistifikavau vaidmens kūrimo techniką, mat man pasirodė, kad kažkuriuo metu personažas okupuoja aktoriaus kūną, užvaldo net smegenis, ir šios jau leidžia ne I. Reklaičio ir J. Baranausko impulsus, o naujo darinio, kuris užvaldo ir žiūrovą. Sugebėjau įmatyti – ypač J. Baranausko vaid­menyje – kritimą į bedugnę ir gebėjimą iš jos pakilti, pati sau teigiau, kad tai ir yra didžiausias aktorinio meistriškumo įrodymas. Režisierius tuos mano svaičiojimus paneigė. Sakė, tiesiog lipdė vaidmenis, stengėsi juos praturtinti įvairiomis plotmėmis.

Na, supratau, kad ir kaip būtų lipdę, jiems pavyko. O J. Baranausko ugninis veržlumas priminė legendinį Gediminą Girdvainį.