x Toma Liutikė

Klaipėdos jaunimo teatro aktoriui, režisieriui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojui Pauliui Pinigiui praėję metai buvo kaip niekada produktyvūs ir darbingi. Klaipėdos jaunimo teatre jis pristatė dvi premjeras: monospektaklį „Švyturys“, kuriame vaidina Marija Žemaitytė, ir vieną didžiausių premjerų teatro istorijoje – „Vasaros diena“. Kultūros virenėje Kuliuose režisierius parodė imersinį spektaklį „Išpažintis“, kuriame vaidina jo mokytojas Valentinas Masalskis.

 

Paulius Pinigis. Agnės Papievytės nuotrauka

 

Pauliau, papasakok išsamiau, kaip sekėsi dirbti praėjusiais metais?

Daugiausia jėgų reikalavo premjera „Vasaros diena“. Su studentais buvome statę šį spektaklį kaip baigiamąjį darbą-eskizą ir parodėme jį festivalyje „Jauno teatro dienos“. Tačiau norėjosi jį turėti ir Klaipėdos jaunimo teatro repertuare jau atliktą profesionaliai, įliejant ir brandesnius aktorius. 

Tai yra žymaus lenkų satyriko, absurdo dramaturgijos atstovo Slawomiro Mrożeko pjesė. Man patinka jos išeities taškas – žmogus, kuriam gyvenime viskas nesiseka, nori nusižudyti. Jam darant šitą veiksmą erdvėje pasirodo kitas veikėjas, kuris, paaiškėja, irgi nori nusižudyti, nes jam absoliučiai viskas sekasi ir jis nebegali dėl tos sėkmės gyventi – jam tai atrodo beprasmybė. Taip susitinka pliusas ir minusas, šiaurė ir pietūs – taip prasideda visas medžiagos grožis. Jie vienas kitą bando įtikinti, suprasti, kuris iš jų yra tikrasis nelaimėlis. Vėliau pasirodo moteris, arba mirtis, kuri nusprendžia su jais pažaisti ir sako: žaiskime iki galo. Šioje pjesėje yra ne tik daug egzistencializmo, bet ir komiškų elementų. 

Bet tai ir muzikalus spektaklis, ar ne? 

Pjesė parašyta trims aktoriams, o mūsų spektaklyje – dvylika. Teatras suteikia galimybę sukurti kitą, alternatyvų pasaulį, realybę, kurios žemėje nėra. Todėl sukūrėme dar devynis personažus, kurie yra veikėjai tarp žemės ir dangaus. Šie veikėjai padeda priimti sprendimą, kai pats negali apsispręsti, arba pasirodo tada, kai tu eini gatve ir atvažiuoja automobilis, – kažkas tave sustabdo paskutinę akimirką. Gyvenime mus lydi tam tikri ženklai: man atrodo, kad tuos ženklus siunčia būtent šitie mūsų sergėtojai. Todėl jie yra ir šiame spektaklyje – gyvenime jų nematome, o teatre juos galima išvysti gyvai. 

Mes pasitelkėme miuziklo elementų – yra ne tik daug dainavimo, bet ir šokio, judesio. Su choreografija padėjo Mantas Ūsas iš Šeiko šokio teatro, jis kūrė šokio dalį, nes spektaklyje svarbu ne tik šokis, bet ir plastika, judesiai. Ieškojome keistų angelų sargų judesių. Tai nauja praktika teatre, anksčiau nedirbome su choreografais.

Muziką spektakliui kūrė Adolfina Kunčiūtė, pernai baigusi vaidybos studijas pas V. Masalskį. Ypač muzikali mergina, turinti absoliučią klausą ir muzikinį išsilavinimą. Šiame spektaklyje itin daug muzikos – Adolfinai tenka daug darbo, bet ji puikiai susitvarko. 

 

Spektaklio „Vasaros diena“ repeticija. Mato Mačiulskio nuotrauka

 

Kas dar vaidina spektaklyje? 

Mūsų komanda mišri, joje dirba jau patirties turintys Klaipėdos jaunimo teatro artistai ir jaunieji aktoriai, ką tik įsilieję į teatro gretas. Pagrindinius vaidmenis atlieka trys žmonės. Aurimas Bareikis – labai gabus, organiškas, gerai dainuojantis ir judantis, tikrai žavus, turintis daug energijos. Jei tik jis nesustos, keliaus labai toli. Pamatęs jį šiame vaidmenyje net nepasakytum, kad jis tik praėjusiais metais baigė aktorystės mokslus. 

Jo partneris – Gytis Šimelionis. Daugelis jį žino ne tik kaip Klaipėdos jaunimo teatro aktorių, bet ir kaip muzikantą. Įdomus aktorius, kurį šįkart matome kiek kitokį negu įprastai, nes tai didelis vaidmuo. Damos, arba mirties, vaidmenį kuria dvi aktorės. Jaunoji Kamilė Pilibaitytė šitą vaidmenį kūrė dar būdama studentė, o jos dublerė – Laima Akstinaitė, itin talentinga aktorė, kuri suteikia kitokių spalvų šiam personažui. 

Na, o angelai tokie: Vaiva Kvedaravičiūtė, Viktorija Valskytė, Osvaldas Tokarevas, Vilija Matačiūnaitė, Simonas Lunevičius, Laurynas Luotė, Elzbieta Girkantaitė ir Justina Burakaitė. 

Man atrodo, kad tu remiesi pedagoginio darbo principais.

Pas mus, Klaipėdos jaunimo teatre, visada taip. Visi mokomės dirbdami. Juk ir pats neturiu didžiulės patirties, todėl mokausi režisuoti, kol aktoriai mokosi vaidinti. Mes nesame Lietuvos žvaigždės, bet turime begalinį norą kurti. Nesakau, kad nesame talentingi, bet net jei ko nors ir trūksta, mes tai kompensuojame dideliu darbu, noru išmokti ir atsidavimu. Gal tai ir yra pedagoginis elementas...

Kaip dėstytojas, tu statei „Vasaros dieną“, o dabar šį spektaklį režisavai su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais. Kaip vertini jaunųjų aktorių įsiliejimą į teatrą?

Labai gerai! Tai buvo pirmas pasipildymas, ir jis įvyko pačiu laiku. Aktoriai atnešė jaunatviškos energijos, kadangi turėjo daug aistros ir užsidegimo dirbti. Jie tikrai talentingi. 

Didelė sėkmė ir laimė, kad gavome tokį papildymą, nes tai tarsi teatro kraujo perpylimas. Jie tonizuoja ir mus pačius, kai pavargstame arba pasijuntame, lyg profesionaliai viską jau žinotume, ir galime ką nors tingiau daryti. Jaunimas greitai viską sustato į vietas. Jie visada ateina laiku, pasiruošę, o po repeticijos vyresniam aktoriui sako: „Mums reikia pasilikti repetuoti, nes kai kas dar liko neaišku.“ Nesakau, kad mes taip nesielgiame, ne, mes nebijome darbo, nebijome pasilikti po repeticijų. Bet būna, kad nukeliame į rytojų, o štai ateina alkanas jaunimas ir primena, kaip mes irgi degdavome meile kūrybai. Ši situacija nugali viską – jaunimas duoda gerą impulsą mūsų teatrui. 

 

Spektaklis „Vasaros diena“. Mato Mačiulskio nuotrauka

 

Papasakok apie monospektaklį „Švyturys“. Kaip sekėsi kurti?

Mano galva, sekėsi labai gerai. Nekalbu apie rezultatą: nors man patinka, ką padarėme, tačiau spektaklį turėtų vertinti kas nors kitas. Tačiau pats procesas buvo geras. M. Žemaitytė puikiai dirbo pasinėrusi į medžiagą. Su ja dirbti buvo vienas malonumas. Nors mudu grupiokai, man patiko, kaip ji leidosi būti vedama, kaip manimi pasitikėjo. Aišku, turėjome daug ginčų, vieną dieną buvome net apsipykę, bet gana trumpai. Marija yra talentinga, žavi aktorė, gal dar neatsiskleidusi, bet publika ją mėgsta, įdomu į ją žiūrėti. Tikiuosi, jog šis vaidmuo jai bus tiltas į kitą žingsnį, nes jaučiu, kad ji turi viską, ko reikia dideliems ir įdomiems darbams. Ir dar – ji turi gerą psichologinį pagrindą, net nustebau pamatęs, kad ji nelūžta ir niekada nepasiduoda. Labai svarbi savybė, ypač mūsų profesijoje, kur tave nuolat lydi pagyros arba kritika.

Tai pirmas tavo režisuotas monospektaklis. Kuo skiriasi monospektaklio statymas nuo įprasto spektaklio?

Režisieriui tikriausiai nėra didelio skirtumo. Visas „svoris“ krinta aktoriui, nes scenoje jis lieka vienas. Marija valdo spektaklio šviesas ir garsus, nėra jokio techninio personalo, ir tai yra sunkioji dalis, kadangi nelieka nei garso, nei šviesos efektų, už kurių galima pasislėpti. Monospektaklyje aktorius yra nuogesnis, tačiau iš to atsiranda ir pati forma, kurią mes dar bandėme tobulinti, kad Marija turėtų pakankamai veiksmo tiek su šviesų junginėjimu, tiek su piešimu ant sienos. Kai scenoje aktoriui nebelieka bendravimo su partneriu, atsiranda bendravimas su publika, kuri tampa pagrindiniu partneriu. Aktoriui tenka žiūrovų pajautimo arba net valdymo atsakomybė. 

Man, kaip režisieriui, liko pasirūpinti Marija: įkvėpti, įpūsti drąsos, kad ji galėtų išgyventi scenoje. Pradžia yra pati sudėtingiausia, ypač aktorei, kuri nėra vaidinusi tokio pobūdžio spektaklyje. Mes teatre rodome Donato Želvio „Kontrabosą“, kuris tikriausiai suvaidintas jau daugiau nei šimtą kartų. Lygiai tokia pati pradžia buvo ir Donatui – pilna pakilimų ir nuopuolių, kol viskas stabilizavosi. Tad visą šitą kelią reikės pereiti ir Marijai. 

Tikriausiai tai labai intymus procesas, kai dirbate tik dviese, dalijatės mintimis...

Pritariu, kad tai intymu, nes tai savotiškai kita teritorija. Praleidome daug laiko kartu, kalbėjomės apie medžiagą, apie patį gyvenimą, atsivėrėme vienas kitam. Spektaklio personažas yra labai jautrus, taigi ir temos sudėtingos, jautrios. Jei nori, kad aktorius atsivertų, turi sukurti sąlygas – jis turi tavimi pasitikėti, o tai reiškia, kad ir pats turi jam atsiverti. 

 

Spektaklis „Švyturys“. Mato Mačiulskio nuotrauka

 

Apie ką pasakoja „Švyturys“? 

Apie žmogų, kuris pasaulį mato šiek tiek kitaip. Spektaklyje sprendžiamas klausimas, kas gyvenime yra tikra ir kas netikra, kas yra fantazija ir kas tikrovė. Ką mes vadiname tikrove,  gal tai tėra fikcija? Gal tai ką mes fantazuojame, ir yra pati tikrovė? Jei aš pasaulį matau vienaip, o tu kitaip, kuris iš mūsų jį mato teisingai? Arba jeigu 95 proc. jį mato vienaip, bet yra 5 proc., kurie mato priešingai, kas tada yra tie 5 proc.? Ar jie ligoniai, nevykėliai? O gal jie kaip tik yra ypatingi? Štai šitas santykis man ir yra įdomus. 

Tai nebuvo vienintelės tavo premjeros šiemet. Pavasario pradžioje Kuliuose tu pastatei imersinį spektaklį „Išpažintis“, kuriame vaidino Valentinas Masalskis. Papasakok plačiau. 

Taip, spektaklį gali žiūrėti tik 20 žiūrovų, todėl gana sunku į jį patekti – tik pasirodo bilietai, ir išsyk jų nelieka. Aišku, tai Valentino sėkmė, visi nori jį pamatyti. 

Atspirties taškas buvo Levo Tolstojaus „Išpažintis“. Valentinas šią medžiagą nešiojosi dar nuo tų laikų, kai jam buvo 30 ar 40 metų. Jis turėjo viziją perkelti tai į sceną, bet veikėjas turi būti vyresnio amžiaus, turintis patirties kalbėti, todėl Valentinas nusprendė laukti tinkamo laiko, ir tas laikas pagaliau atėjo. Mes kartu dirbame su vaidybos studentais, kartu praleidžiame daug laiko, jis stebėjo mano kelionę ir matydamas, kaip atlieku savo darbus, mane pakvietė. Na, čia kaip iš „Krikštatėvio“ – gavau pasiūlymą, kurio negalėjau atsisakyti. Tai buvo ir laimė, ir baimė. Laimė, nes Valentinas yra mano mokytojas, ir baimė, nes jis mano autoritetas. Nežinojau, kaip man reikės jį režisuoti, sakyti jam pastabas. 

Turėjome kelias sąlygas. Viena – kad spektaklis vyktų Kultūros virenėje. Tai yra namas su ribota, teatrui nepritaikyta erdve. Tada – L. Tolstojus, kuris irgi nepritaikytas scenai: ne pjesė, ne novelė ar apsakymas, tai žmogaus filosofija, gyvenimo prasmė. Kaip ją inscenizuoti? Gimė idėja kurti imersinį spektaklį ir į jį įterpti šiandieninį pasaulį. Taip atsirado kūrinio forma – seminaras. Žiūrovai ateina ir patenka į vietą, kurioje narpliojamas gyvenimo prasmės klausimas.

Kaip sekėsi pats procesas, kaip pavyko „režisuoti“ V. Masalskį? 

Manau, kad viskas klostėsi gerai. Nereikėjo tokios pedagogikos, kaip dirbant su jaunais aktoriais. Turėjau vieną geriausių Lietuvos aktorių, neįtikėtinai talentingą, gerai save valdantį, todėl man kartais tiesiog reikėjo netrukdyti. Tai visai kitoks procesas. Nes su jaunaisiais aktoriais repetuoji, stabdai, kartoji frazes, analizuoji scenas, kur kas nors lūžta, ir t. t. O su Valentinu toks techninis darbas tiesiog nebereikalingas. 

Spektaklyje veikia ir kiti personažai, kurie valdo namą: Donatas Mickūnas iš „Taško“ teatro, pernai vaidybą baigęs Jogaila Šimkus, pianinu grojo pirmo kurso studentė Simona Grigoryan, o namo balsą įkūnijo Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Laima Akstinaitė. Šitas darbas netikėtai sujungė visas V. Masalskio išugdytas kartas. 

Pauliau, ar esi laimingas dirbdamas teatre? 

Labai. Aišku, šis sezonas tos laimės šiek tiek pamažino dėl mano prasto planavimo ir į vieną vietą sukritusių darbų. Čia toks šalutinis poveikis, dėl kurio kartais jautiesi tuščias kaip stiklainis ir tada persidirbi, perdegi. Bet šiaip esu labai laimingas, man patinka šitas darbas, jis žiauriai įdomus. Susiduriu su skirtingo amžiaus žmonėmis: nuo paauglių Jaunųjų kūrėjų studijoje, ką tik laisvę nuo tėvų įgijusių studentų iki suaugusių žmonių, gyvenančių savo gyvenimus. 

Tada kūryba, spektaklių statymas, ieškojimas, filosofavimas teatre. Dirbdamas su įvairiomis medžiagomis vis pergalvoji savo gyvenimą, vis maliesi aplink gyvenimo prasmės klausimus, ir man tai velniškai įdomu. Tarsi šaltinis, kurio niekada neišsemsi, niekaip neatsakysi į pagrindinius gyvenimo klausimus, bet tų prasmių ieškojimas man labai patinka. Patinka teatras ir iš režisieriaus perspektyvos – nors atrodo, kad ten daug daugiau atsakomybės, bet man labai įdomu. Aišku, ir pats labai mėgstu vaidinti.