„Novoflot“ – 2002 m. Berlyne susibūrusi nepriklausomų teatro menininkų grupė. Teatras nori kurti naujos formos operas, jungti draminę vaidybą ir muziką, daug dėmesio skiria scenografijai, vizualiems elementams, eksperimentams su skirtingomis erdvėmis. Jau sukurti 9 spektakliai. Neretai naujų teatro kūrinių inspiracijos šaltiniu tampa stipriai adaptuojami, scenoje interpretuojami literatūros kūriniai. Kūrėjai, siekdami (per)kurti operos žanrą, perdirba ir ankstesnes operas.

Pirmasis kūrinys – vienaveiksmė opera „Ernstas Krenekas. Varpinė“ (2004), paremta Hermano Melville’io romanu. „Johannas Sebastianas Bachas. Kalėdų oratorija“ (2009) pasižymėjo išskirtiniu erdvių panaudojimu – veiksmas tuo pat metu vyko keliose salėse, įvairiuose aukštuose. Žiūrovai keliavo po pastatą, kurio skirtingose vietose savo „funkcijas“ atliko aktoriai, solistai, du chorai, eksperimentinis ansamblis ir orkestras. „Kaip mes jaučiamės. Baimė. Išsekimas. Laimė“ (2010) – trijų teminių vakarų, operinių serijų kūrinys. Kiekviena dalis sukurta kaip muzikos ir teatro derinys, medžiagos menininkai sėmėsi iš operos repertuaro ir iš literatūros, kino, mokslo. 2013 m. teatro kūrėjai atsigręžė į praėjusio šimtmečio avangardistus, jų darbą naudojo kaip inspiracijos šaltinį: 1913 m. pastatyta opera „The Victory over the Sun“ (ją kūrė rusų futuristinio judėjimo atstovai, tarp jų dailininkas Kazimiras Malevičius) bandė sujungti, atrodytų, nesuderinamus tapybos, kalbos, kompozicijos, vaidybos elementus, ir tai tapo nemenku skandalu tuometėje visuomenėje. Praėjus 100 metų šios medžiagos ėmėsi „Novoflot“, kuris toliau tęsė eksperimentus, šįkart keturiose Berlyno kultūros įstaigose rodydamas 5 skirtingus spektaklius. Žiūrovai galėjo rinktis žiūrėti vieną, o gal tris pasirodymus per 24 val.; žiūrėti kelias dienas ir pan. Tais pačiais metais įvyko dar viena „Novoflot“ premjera –­ pastatytas didelės apimties, sudėtingų scenografinių sprendimų kūrinys „Pilis“ pagal Franzo Kafkos romaną. Čia Kafka jungiamas su Franzo Schuberto muzikiniu ciklu „Žiemos kelionė“. Skamba ir lenkės Aleksandros Grykos muzika, ir Nilso Wogramo trombono improvizacijos. Svarbūs iliustratoriaus Ulricho Scheelio gyvai kuriami piešiniai ant uždangos ir sienų. Su teatro vadovu SVENU HOLMU kalbasi Miglė Munderzbakaitė.

Kaip vyksta darbo procesas?

Kartais mūsų komandą sudaro 50, kartais 20 žmonių. Kai kurie iš jų yra tie patys, pavyzdžiui, videomenininkas, reklamos, viešųjų ryšių darbuotojai, kai kurie dainininkai. Bet kiekvienas projektas prisikviečia ir naujų menininkų, prisidedančių prie komandos energijos atnaujinimo. Menininkų atrankos procesas: konkursai, perklausos, rekomendacijos. Be kokybės kriterijaus, svarbiausia – galimybė būti ir mąstyti autonomiškai.

Kiekvienas teatro projektas yra naujo operos tyrinėjimo proceso pradžia. Vadinasi, kiekvienas projektas turi naują ir svarbią pagrindinę idėją. Dominanti tema, pasirinkta architektūra ir koprodukcijos procesas. Rizika yra svarbi ir net būtina kūrybinio proceso dalis, sukurianti arba ne „Novoflot“ energiją.

Kokie spektaklių adaptacijos proceso skirtumai?

„Antigonė“ – lengvai adaptuojamas tekstas, labai laisva interpretacija. „Pilyje“ viskas buvo visiškai kitaip. Tai buvo perrašymo procesas: Schubertas pritaikytas prie Kafkos romano. Nepaprastai intensyvus darbas: kasdien keičiami tekstai, scenos, kol pasiekiamas rezultatas.

Mačiau, kad „Pilyje“ jums svarbus žiūrovas, jis nepaliekamas stebėtoju (naudojama besisukanti scena, jos centre sėdi žiūrovai, o aplink vyksta spektaklis). Ar galima teigti, jog siekiate įtraukti žiūrovą į veiksmą?

Taip žiūrovas tampa svarbiausiu aktoriumi. Tai keičia jo mąstymo būdą ir skatina būti atsakingą atvirame veiksmo, muzikos chaose, neleidžia atsilošusiam sėdėti kaip įprastoje operoje.

Kodėl pasirinkote Kafką?

Žinoma, Kafka nėra teatrališkas. O muzika yra nuolatinis judėjimas. Tai ir buvo priežastis pasirinkti. Šitie prieštaravimai ir buvo mūsų įkvėpimas.

Kodėl į „Pilies“ projektą įtraukiami vaikai?

„Negyvenantys“ gyventojai Kafkos pilyje ir vaikai, kurie yra viltis ir utopija mūsų visuomenėje, sukuria kažką naujo ir baisaus. Siaubas ir jokios vilties, jog galima gyventi toliau.

Scenografijoje daug sudėtingų vizualių simbolių. Kurios detalės jums svarbiausios?

Aš negaliu pasakyti, kas buvo svarbiausia. Chaosas regimuosiuose simboliuose išreiškia pagrindinio veikėjo K. chaosą. Jis negali surasti kelio sniege ir negali analizuoti krypties. Mūsų dainavimo, kalbos, piešinių, džiazinės trombono interpretacijos mėgina nutiesti linijas ir išreikšti chaosą.