„Ar įmanomi tikri jausmai, aistros – visa, kas gražiausia gyvenime, be moters?“ – retoriškai klausė Anatolijus Šenderovas, kurdamas muzikinę partitūrą baletui „Dezdemona“. 

Todėl paskutinėmis gegužės dienomis įvykusi „Dezdemonos“ (gegužės 31 d.) premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre jau iš anksto žadėjo aukšto dažnio estetines impresijas, intrigavo kauniečių baleto trupės užmojis pasinerti į sudėtingų vaidmenų, postmodernių meninių atradimų pasaulį. Juk ne šiaip sau kompozitorius sukūrė Dezdemoną, o ne Otelą, pakitusi tema siūlo žvilgtelėti į nemirtingą pasakojimą apie vyrų galias ir silpnybes per kitą prizmę, pasikelti į aukštesnius, su moterišku pradu susijusius dvasingumo eterius. Choreografės Anželikos Cholinos, nuolat aktyviai tyrinėjančios moteriško pasaulio apraiškas, vardas regėjosi itin tinkamas iš naujo atskleisti A. Šenderovo modernius užmojus.

 

„Dezdemona“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Negaliu atsiriboti nuo pirmavaizdžio – LNOBT Kirilo Simonovo 2005 m. pastatyto baleto, kuriame Dezdemonos vaidmenį sukūrė atmintyje neblėstanti žvaigždė Eglė Špokaitė. 2013 m. žurnale „Bravissimo“ rašiau: „Jokio graudaus ir silpno gražiosios venecijietės mergelės paveikslo, scenoje skleidėsi Dezdemona – moteris... Populiarus siužetas, K. Simonovo meistriškai išplukdytas į Sigmundo Freudo psichoanalizės vandenis, nusimetė dažnai šabloniškai traktuojamą karkasą ir leido pasireikšti E. Špokaitės talentui visa jėga. Ir Otelas tapo suvokiamas kaip ant savų ir svetimų aistrų, kompleksų ir ambicijų aukuro vedamas aukoti jautis.“ Tai buvo baletas-sapnas, kuriame ryškiai skleidėsi erotinis motyvas, o garsioji nosinaitė pleveno kaip didžiulė raudona gėlėta skara. Netgi Jagas klimpo eroso meduje, vedamas neapykantos ir meilės instinktų. Neužmirštamas solisto Eligijaus Butkaus vaidmuo, užkėlęs baleto šokėjų kūrybos kartelę dešimtmečiams į priekį.

Kauno žiūrovui tokia egzaltacija ir aukšti registrai išlieka pasiekiami labiau muzikiniu aspektu. Juliaus Geniušo diriguojamas orkestras gerokai supurto prie populiarios operų, operečių, miuziklų harmonijos pratusią, bet tuo jau nebesitenkinančią publiką. Muzika vilioja nerti į savianalizės erdves, pribloškia ekspresyvia dramaturgine šerdimi ir tuo pačiu skaidraus transcendentinio skambesio melodingumu. Arkadijaus Gotesmano šnabždanti, skambanti, griaudinti džiazo perkusija kaitina kraują, ruošia stebintįjį amžinajam aukojimo ritualui. Gaila, kad režisierė, montuodama partitūrą, paaukojo A. Gotesmano improvizacijos visumą, išskaidė kraują kaitinantį „dragą“ į mažas hialurono injekcijas. 

Bandymas paraidžiui perskaityti šekspyriškos tragedijos vingius padovanojo pasauliui ne „Dezdemoną“, o dar vieną „Otelą“, iš A. Šenderovo didžiojo sumanymo palikdamas infantilius akvarelinius potėpius. Graži ir trapi tarsi porcelianinė lėlytė šokėja May Jean Teo net iš tolo nepriartėjo prie ugnimi besispjaudančio aistrų kraterio. Atvirkščiai, choreografinė kalba, puikiai šokėjai suteikti judesio įrankiai kūrė suvaržytą, efemerišką, net kiek neįgalų Dezdemonos portretą. Drama ir jėga pasiliko vyriškumo prerogatyva, kovos dėl valdžios pasakojimu. Ne dėl meilės.

A. Cholina cituoja pati save, paralelės su jos įvairiose scenose kurtu „Otelu“ (2006–2016) akivaizdžios. Deividas Dulka-Otelas, Valerijus Osadčenko-Jagas, Aurimas Tiškevičius-Kasijus – įtaigūs, gerai kūną ir sceną valdantys šokėjai-aktoriai. Jie lengvai įveikia nesudėtingą fabulą ir choreografiją, smagiai gliaudo režisierės algoritmus, bet yra nesunkiai suvokiami. Be abejo, trupei tinka ir patinka šokti ACH teatrą, o choreografės kūrybos gerbėjai Kauno valstybės teatre prasmingai praleis vakarą.

 

„Dezdemona“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

 

/ / /

LNOBT projektas „Kūrybinis impulsas“ jau 11 kartą buvo skirtas pasireikšti aukščiausioje lygoje šokančių baleto artistų choreografiniams, kūrybiniams gebėjimams. Gegužės 25 d. šis vienkartinis įvykis nutiko kiek neįprastoje, bet sumanymui labai tinkančioje „LinkMenų“ fabriko erdvėje. Išties, kaip teigia baleto trupės vadovas Martynas Rimeikis, tai jau nebe eksperimentas, tai tapo mūsų tapatybės dalimi. Tapatybė, reikėtų pastebėti, tampa vis labiau vakarietiška, neapsiribojanti tik „šokam, ką mokam“ standartais. Horizontai, įvairių stilistikų paieškos plečiasi, rutininių repertuaro procesų išvarginti baleto meistrai randa kūrybinių išteklių pašėlti pavasario misterijoje.

Emocijų šėlsmo įspūdį vakaras paliko didžiąja dalimi dėl paskutinio choreografinio opuso „Draftas Nr. 2 „π Neapsaugoti“, kuris sukurtas pagal Felixo Mendelssohno-Bartholdy’o „Vasarvidžio nakties sapno“ muziką. Lengva ranka Kipro Chlebinsko surimuotas choreografinis ir režisūrinis tekstas, neoklasikine, bet modernia kalba bylojantys šokėjų kūnai – tai mūsų scenoje tikrai nauja. Kaip ir kostiumų dizainerės Liucijos Kvašytės sukurti tvarūs kostiumai. Preciziškai įgyvendintas, bet su ryškiu jaunatvišku draivu kurtas šviesų dizainas tik stiprino kinematografinį įspūdį. K. Chlebinskas jam įprastu braižu tarsi montuoja kadrus scenoje, taip pat tobulai pasirenka šokėjus. Nunešanti stogą Varšuvos didžiojo teatro balerina Margarita Simonova, mūsų teatro primadonos Kristina Gudžiūnaitė ir Olesia Šaitanova nusileido iš savo Olimpo pasiausti dievų ir žmonių santuokų ir santykių komedijoje. Naujais pavidalais skleidžiasi retas Edvino Jakonio talentas, gražus, lyg įsimylėjęs Šekspyras Zsoltas Kovácsas, Bakchą primenantis, į įspūdingą leopardinę striukę įvilktas, charizmą spinduliuojantis Lorenzo Epifani. „Globus“ teatro spektaklių baletinė interpretacija... Beje, laimėjusi žiūrovų simpatijos prizą.

 

„Kūrybinis impulsas“. Katažynos Polubinskos nuotrauka

 

Dinamiškai, ant panašios bangos iškilo ir viešnia iš Latvijos Maria Popova miniatiūroje „Netrukdomas“ (choreografė Elza Leimanė). Ramiai, kiek ironiškai į santykių genezę žvelgė Urtė Bareišytė kūrinyje „Laikyti, paleisti“. Žavi buvo ir vyrų „Sinergija“, sukurta Imanolo Sastre’s pagal technomuziką. Seansą-eskizą sukūrusi Vaida Šniūrevičiūtė-Juknelienė taip pat stebino lengvais, profesionaliais choreografiniais potėpiais, išvengdama nereikalingo dramatiškumo ir atskleisdama baletinio kūno ir judesio grožį. Būta ir painios tematikos kūrinių: Gohar Mkrtchyan „Trikdžiai“ ir Julijos Stankevičiūtės „Nei penki, nei devyni“ dar tik laboratorijos formatu tyrinėjo emociškai sveikus santykius ir endokrininių organų fiziologinę įtaką gyvūnams bei žmogui. Galų gale pavasaris, visi pavargo, o dar šokti ir šokti!

 

 

Skaidrė Baranskaja – profesionali balerina, o dabar šokio tyrinėtoja.