Kaip „saulelė vėl atkopdama budino svietą“, taip šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ pažadino ir sutelkė gerbėjus, sekėjus ar šiaip staiga susidomėjusius pasinerti į dabarties meno potyrius. Įšoki į festivalį kaip į tramvajų ir važiuoji, važiuoji... Galutinėj stotelėj išlipi netekęs dalies savo cinizmo, kritiško požiūrio į visus ir viską, jautresnis klimato kaitai, šalia esančiojo vienatvei ar dar kokiam reiškiniui, kankinančiam šiuolaikinę visuomenę. Žinia, kiekvienam sava stotelė.

Festivalis startavo balandžio 29 d. Šiauliuose, o aš į jo tramvajų įšokau kartu su „CocoonDance“ vyrukais spektaklyje „Impulsas“. Šokėjai Alvaro Estebanas, Werneris Niggas, András Déri pasitiko žiūrovus Vilniaus Menų spaustuvėje, Juodosios salės viduryje, gulėdami ant žemės užmaskuotais veidais, nugeibusiais kūnais. Stebėtojai vos šnarėdami sutūpė ant žemės, suformuodami beveik sakralinę erdvę, kurioje turėtų įvykti kažkokia misterija. Vyriški kūnai atgijo ir kiekvienas jų pradėjo atsargų judėjimą savąja orbita. Treniruotas judesys, reikšmingas kiekvieno raumenėlio krustelėjimas patvirtino seniai žinomą tiesą – šokis yra archajiškiausia žmonių komunikavimo priemonė ir raiška. Pasirodymo komentare minimas parkūras („sportas, suvokiantis visas kliūtis, esančias erdvėje, kaip progą naujoms judėjimo galimybėms“) yra tik priemonė komunikuoti apie kažką, tik pokalbio tema. Periodiški „black out“ leidžia keistis kūnų konsteliacijai, pasakojamai vis naujai istorijai. DJ Franco Mento technomuzika kala šviesos ir greičio ritmą, šokantieji vis bando panirti į transo būseną, stebintieji mėgaujasi judesiu, visi laukia šokio dievo apsireiškimo. Neapsireiškia. Šokėjai nusimeta veidų dangalus, linksmai šypsosi, gražiais piruetais mojuoja auditorijai. Šį vakarą užteks, neperdozuokime.

 

„Impulsas“. Dainiaus Putino nuotrauka

 

Apie kūno galimybes, ribotumą, sielos troškimus ir nusivylimą šiuolaikinio šokio kalba papasakojo cirko akrobatas Emile’is Pineault (Kanada). Galbūt dėl aiškios dramaturginės linijos (dramaturgas Sebastianas Kannas), talentingų šviesos ir garso žaidimų (šviesos dizaineris Julienas Brunas, garso – Joelis Lavoie) spektaklis „Normalūs troškimai“ tapo paveikus teatriškumu, o įdomūs, profesionalaus cirko artisto atrasti judesiai žiūrovui leido ieškoti ir rasti papildomų prasmių scenos vyksme. E. Pineault – akrobatas, jo judesys grįstas ore įvaldytomis technikomis, kūnas regisi kaip efektyvus, keistai performuotas ir todėl išraiškingas. Tai buvo liūdnas monospektaklis, keliantis asociacijų su kito žanro – baleto artisto – patiriamais išgyvenimais. Šokėjo visata – cirko kupolas ir kažkas dar už jo, ką galima tik numanyti, geisti ir bijoti.

 

„Normalūs troškimai“

 

Kūno ir visatos santykis nėra nauja tema šiuolaikiniame mene, o įvairias būsenas ir sintezes patiriančio kūno eksponavimas yra tapęs vienu iš skiriamųjų postmodernizmo ženklų. Tokio pobūdžio – per kosmologinę prizmę pateiktų išgyvenimų – teko patirti per šokėjo Jameso Batcheloro pasirodymą „Mo“ muziejuje. Dermė su aplinka buvo akivaizdi, bet veikiausiai J. Batcheloro neįkyri, hipnotizuojanti kūno, dvasios ir proto praktika gali įvykti ir būti paveiki bet kurioje erdvėje. Greičiau performansas nei spektaklis „Hipererdvė“ kvietė stebintįjį patirti visatos dėsnius per vyriško kūno kraštovaizdį ir judėjimą. Neiššifruojamais, tušinuku papaišeliotais ženklais dekoruotas menininko kūnas nepertraukiamu legato lankstėsi įvairiomis, regis, žmogaus anatomijai prieštaraujančiomis kryptimis, sklendė kompozitoriaus Morgano Hickinbothamo muzikos bangomis, keitėsi pats ir inicijavo virsmus jį supančioje aplinkoje. Dzen...

Tą pačią dieną „Mo“ erdvėje pasirodžiusi mergina iš Italijos – Annamaria Ajmone – performanse „Trigeris“ siekė kiek kuklesnių tikslų – erdvę paversti vieta. Prasisukusi tarsi kompasas įvairiomis pasaulio kryptimis menininkė bandė sukurti interaktyvų santykį su sėdinčiais aplink jos geometrinę erdvę-vietą žiūrovais. Su saujele smalsuolių veiksmą stebėjome ant Danielio Libeskindo suprojektuotų muziejaus laiptų, todėl erdvės, žiūrovo, šokio santykių mediatorei buvome sunkiai pasiekiami; muziejaus lankytojai fojė taip pat modifikavo menininkės interesų lauką ir toje fojė tarsi pranykusi šokėja greičiau simbolizavo vietos išnykimą erdvėje, o ne atvirkščiai. Bet tas spontaniškumas buvo savaip žavus ir įtikinantis.

 

„Trigeris“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Visi minėti spektakliai, kaip ir likę nematyti, yra tai, dėl ko jau 23 metus gyvuojantis „Naujasis Baltijos šokis“ pritraukia ir vis gausina apologetų gretas. Galimybė pajusti visame pasaulyje pulsuojančią šokio arteriją, kaip vieną iš dabarties meno apraiškų, yra viliojantis būdas pradėti apskritai suprasti šiuolaikinį meną, išmokti kontempliuoti tą meną, netoleruoti vis dažniau meno rinkoje pasitaikančio šlamštmaisčio, galų gale išslysti iš saugių akademinių ribų.

Festivalio naujiena buvo „Baltijos šokio platforma“ – inkliuzas su gana aiškiai apibrėžtais tikslais, turinčiais ryškią kultūros vadybos konotaciją (regiono šiuolaikinio šokio tarptautinė sklaida ir pažintinė funkcija, supažindinant su kaimynų šokio tendencijomis ir vizijomis). Tiesą sakant, labai įdomi ir nauja praktika, nors festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė visų laurų sau neprisiima ir teigia idėją atsiradus gerokai anksčiau. Kad ir kaip būtų, dabar idėja virto kūnu ir tapo vienu įdomesnių festivalio akcentų.

Lietuvą reprezentavo dvi šiuolaikinio šokio kompanijos – Šeiko šokio teatras, „Aura“ ir mono­spektaklį sukūręs šokėjas Lukas Karvelis. Pirmieji du spektakliai – „Boléro–Extended“ ir „Kaunas Zoo“ – leido suprasti, kur gravituoja įvairių premijų ir žiūrovų dėmesio lepinami šokio teatrai. Profesionalumo kartelė keliama vis aukščiau, trupėse šoka iš įvairių šalių suvažiavę šokėjai, kuria tarptautiškai pripažinti choreografai, gyvai groja orkestrai ir kūriniai neišvengiamai dengiasi išorinio blizgesio patina. Tikrą blizgesio fiestą scenoje sukėlė „Kaunas Zoo“ – šokio satyra, bandanti pašiepti bomondo spindesį ir dvasinį skurdą. Dinamiškai vystantis judesio struktūroms, ant auksu spindinčio parketo sukosi aukso drabužiais pasidabinę šokėjai, gyvai improvizavo muzikos grupė, žmonės-žvėrys kūrė kokį nors gyvūną atspindinčius plastinius etiudus. Daug šokio dėl šokio, elito formavimosi žinutė, nors ir taikli, bet paviršutiniškai įrėminta, panaši į anoniminius komentarus po garsių aukštuomenės vakarėlių. Šokėjai profesionalūs, choreografija atstovauja beveik jau klasikine tapusiai modernaus šokio mokyklai.

„Boléro–Extended“ rado kitą kelią, kaip užkariauti publikos simpatijas. 43 minutes pagal Maurice’o Raveli’o muziką scenoje improvizuojantis violončelininkas Mindaugas Bačkus, danų choreografo Palle’s Granhojo choreografija, individualiai besiskleidžiantys šokėjai nardino į tiesiog novatoriškai suvokiamą šiuolaikinio šokio atmosferą. Paskutinės minutės, violončelininkų okteto praleidžiamos ant didžiulių judančių juodų kubų, kurių viduje susigūžę šokėjai atlieka fragmentiškus rankų judesius, simbolizavo galutinę obstrukcijos pergalę ar pralaimėjimą, bet pasirodė pernelyg matytos.

Profesionalus, choreografijos skyrių M. K. Čiurlionio mokykloje baigęs L. Karvelis atsisakė baleto artisto kelio ir pasirinko individualaus meninio tobulėjimo greitkelį Nyderlanduose, „Cotarts“ menų universitete. Spektaklyje „Blank Spots“, kuris išsiskyrė žėrinčiame festivalio kontekste, jis reflektuoja kartos problemas, sprendžia amžiną užduotį, kaip rasti savo vietą po saule.

Kartos problemas tyrinėjo ir latviai Agate Bankava, Andris Kačanovskis spektaklyje „Ateities keistuolis“ – šokio antiutopijoje, bandančioje aprėpti įvairius aspektus – ekokritinį, biotechnologinį, etinį. Šokio čia buvo nedaug, daugiau vaizdų, šnabždesių ir pamąstymų. Judesio taupumu išsiskyrė ir kitas Latvijos šokio lauke gimęs spektaklis „Dugne“. Šokio terapijos principais sukonstruota misterija, kūno raiškos, vaizdo, garso ir šviesos priemonėmis bandė analizuoti depresijos mechanizmą, sudėtingą būsenos identifikavimą, atkritimo ir gijimo procesus.

Fluksiškais objektais, humoristiniais komentarais ironiškai žaidė estė Sigrid Savi performanse „Įsivaizduok žuvį“. Pasirodymas buvo skirtas mažai profesionalų auditorijai ir gražiai įsirašė į festivalio-kūrybinės laboratorijos koncepciją.

Į šiuolaikinį šokį žvelgiu per gana siaurą, akademijų suformuotą prizmę, kai kurie tik tam laukui pažįstami kontekstai lieka už mano suvokimo ar intereso ribų, mea culpa, sunkiai kontempliuoju obstrukcijos, parkūro ar kinestetikos technikų niuansus. Bet kaip smagu imti ir prašvilpti festivalio tramvajumi, pajusti tarsi gaivesnės, kitokios minties vėjo gūsį. Tiesiog įsivaizduoti žuvį!