Taip jau sutapo, kad per vieną savaitę stebėjau du šokio spektaklius, kuriuos pristatė dvi kompanijos iš Klaipėdos. Tai „Šeiko šokio teatro“ prodiusuotas prancūzų choreografo Albano Richardo šokio spektaklis „Pareiškiu – Brandir“ (lapkričio 13 d.) ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės darbas – Vilniaus publikai gerai pažįstamas Lorcos Massine’o baletas „Graikas Zorba“ (lapkričio 14 d.).

Graikui Zorbai kažkada „7 meno dienose“ tariau „sudie“ ir parašiau gražią epitafiją, kuri baigėsi fraze: „Liūdi fanai!“ Lapkričio 14 d. tie fanai turėjo galimybę „Compensos“ koncertų salėje vėl pamatyti 14 metų LNDT baleto scenoje karaliavusį, nepaprasto Vilniaus ir visos Lietuvos publikos dėmesio sulaukusį spektaklį.

Jei manęs paklaustų, apie ką L. Massine’o baletas „Graikas Zorba“, atsakyčiau – apie nieką ir apie viską. Tai Zorbos šokis ant paplūdimio žvirgždo, kai nebesitveri ir nebeužtenka žodžių. Tai Mikio Theodorakio muzika – oratorija apie pasaulio sukūrimą, sujungianti didingą chorą ir labai intymius solo moteriškam balsui, priverčianti pajusti Žmogaus, Gamtos ir Dievo žemiškas jungtis. Galų gale, tai įspūdingas finalas-sirtakis, spiriantis užmiršti širdies skausmą, prikeliantis naujam gyvenimui ir atleidžiantis visas nuodėmes. 14 metų. Iš tiesų ilgaamžis baletas. Pasikeitė net kelios solistų kartos, o baletą pažiūrėjo jau turbūt visa Lietuva.

Žinoma, KVMT baleto trupei šis baletas buvo iššūkis. Neslėpsiu, pradžioje nustebino ir L. Massine’o pozicija: dar 1998 m. choreografo ne visai tenkino LNOBT baleto trupės lygis – baltasis kaulas ir mėlynasis kraujas baleto pasaulyje L. Massine’as (jo tėvas Leonidas Massine’as – garsus šokėjas ir choreografas) koncentravosi į darbą su solistais. Sunku buvo įsivaizduoti šio choreografo kūrybą Klaipėdos baleto trupėje, nes jis visada išsiskyrė bekompromisiškumu. Bet laikas eina ir viskas keičiasi. Galbūt 20 metų distancija nuo baleto gimimo ir 6 metų pertrauka Lietuvos scenoje yra gera prielaida „Graikui Zorbai“ prisikelti iš mirusių ir su nauja jėga apsireikšti jo besiilgintiems žiūrovams.

Tik ne „Compensos“ koncertinėje salėje. Neteko matyti premjerinių spektaklių Palangos koncertų salėje, bet spektaklis Vilniuje prarado didelę dalį žavesio dėl prastos akustikos. Martyno Staškaus vadovaujamo Klaipėdos muzikinio teatro orkestro skambesys buvo stelbiamas kažkokio mikrofoninio šnypštimo. Tas pats rezonansas trukdė klausytis ir nepaprasto grožio choro pasažų. Galbūt toje salėje gerai skamba tik fonogramos?

„Graikas Zorba“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

„Pareiškiu – Brandir“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Baletas „Graikas Zorba“ žiūrovą refleksuoti verčia tik apsireikšdamas visomis sudėtinėmis dalimis: muzika, literatūriniu siužetu, gaivališku šokiu. Jame nėra abstrakcijų ir paslėptų prasmių, daugiasluoksniškumą kuria būtent minėti dalykai.

Teisybės dėlei taip pat reikėtų pastebėti, kad spektaklyje yra nežymių pakeitimų, dėl kurių Klaipėdos „Graikas Zorba“ galėtų, bent jau nominaliai, vadintis visai nauju. Taip pat akivaizdu, jog KVMT vadovybės taktika pastiprinti trupės pajėgas kviestiniais artistais pasiteisino su kaupu. Manoliou (buvęs Jorgos) vaidmenį kuriantis artistas Žilvinas Beniuševičius apskritai vienas geresnių matytų šio vaidmens atlikėjų. Kaip ir Kristina Tarasevičiūtė, pateikusi absoliučiai autentišką madam Hortens interpretaciją, kuri skiriasi nuo matytų genialių Živilės Baikštytės ir Jūratės Sodytės meninių paieškų, bet yra ne mažiau įtikinama. Manto Daraškevičiaus Zorba be jokios abejonės techniškai įveikė choreografo iškeltus uždavinius ir neblogai įprasmino unikalų personažą.

Nuvylė įsimylėjėlių duetas – Ana Buchovskaja-Zamulskienė (Marina) ir Jonas Laucius (Džonas). Meilės intriga scenoje neišsirutuliojo. Atsargiai, tarsi katinas letenėles dėliojantis J. Laucius buvo gražus, bet šaltas ir apimtas kažkokio lietuviško kaulų stingulio. A. Buchovskajai-Zamulskienei šis vaidmuo akivaizdžiai per sunkus. Palyginimų, deja, neįmanoma išvengti. Eglės Špokaitės ir Nerijaus Juškos kadaise sukurti įvaizdžiai persekiojo visą vakarą. Kaip šešėliai...

Nepaisant minėtų trūkumų, reikėtų suvokti, jog toks profesinis iššūkis, kaip baletas „Graikas Zorba“, KVMT yra tęstinis procesas, aukštai iškelta profesinė kartelė leidžia ir skatina tobulėti pačią trupę. Dabar aiškiai pastebimi teigiami poslinkiai, teatro baleto trupė jau yra kitoje profesinėje dimensijoje.

Kitą situaciją išvydome „Menų spaustuvėje“. „Šeiko šokio teatro“ bandymai pakilti į naują dimensiją, sujungus pajėgas su Kano nacionaliniu choreografijos centru Normandijoje, didelės sėkmės nesulaukė. Choreografo A. Richardo sukurtas spektaklis galbūt ir norėjo kažką pareikšti, bet tik gana formaliai pamojavo (pranc. brandir – mojuoti, užsimoti) Lietuvai ir pasauliui. Projektas, skirtas Lietuvos šimtmečiui ir remiamas armijos oficialių institucijų, turbūt iš esmės pasmerktas kažin kokiam oficioziniam, deklaratyviam ir trumpalaikiam apsireiškimui. Meninių įrankių arsenalas (interaktyvi erdvė, mąslios artistų kalbos, muzikiniai ieškojimai ir t. t.) nebūtinai sukuria meninę vertę.

Žinoma, įdomu stebėti šokančią Agniją Šeiko, šokėjus prancūzus ir patį choreografą, nes visada įdomu stebėti ir nerti į šokio magiją. Vis dėlto norėtųsi, kad šiuolaikinis šokis gimtų ne su valstybinių institucijų prieskoniu, o su laisvės kvapu.