Tas medis nukirsta viršūne,
Išsukiotom šakom negyvom,
Kaip ir augs jis dabar,
Yra tarsi mano gyvenimas,
Ir net juodvarniui pažiūrėti
Sunku.

Ta šlubčiojanti, šokuojanti
Užvaikyta išsekusi stirna
Pūtuojančiais išsivertusiais
Šonkauliais kaip žilvitinės kraitelės
Lankai, svaigu jai pakelti
Apsunkusią galvą – yra
Tarsi mano gyvenimas.

Sugurėjęs nuo smūgio
Akmuo jau kaip ir
Ne akmuo, o paukštis
Nulaužtu sparnu, –
Jis yra tarsi mano
Gyvenimas.

Prieš save pakelta ranka
Šitoj pusiaunakčio pusėj,
Kažin kieno pakelta
Prieš save ranka,
Gyvasties gyslą perkirtus, –
Yra tarsi mano gyvenimas.

Ankšta kaip kišenė diena,
Kurios nuskriaustas rytas yra
Atimty – kaip nudžiūvus mergaitės
Ranka – yra tarsi mano
Gyvenimas.

Žinok, dar nesenas
Tas medis, vos pradėjusi
Amžių stirna, nėr žinios
Apie ranką, nevilties pakylėtą
Prieš nuosavą širdį, betgi
Senas, oi senas akmuo,
Sugurėjęs nuo smūgio
Smagaus.

Iš rinkinio „Ne akmenys guli“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994)

Rugsėjo 13 d. – 20-osios A. Kalanavičiaus mirties metinės. Eilėraštį pasiūlė Onutė Bradūnienė.