In memoriam Josifui Brodskiui

 

Josifas Brodskis. Aleksandro Brodskio nuotrauka.

 

I

Nakties delnuos tarsi širdis suspaustas...

Jokių vilčių; neišsipildę gelia...

Sparnelių žaižarus nužėrė gausmas.

Ir geso sausis. Pats buvai drugelis.

 

Mane žavėjai ir guodei tuo tarpu

tarp Nieko ir savęs: mažiausia arfa

ar net natiurmortu. Nesugniuždyk, irtie,

Kažką daugiau pažinus, taip, mirties

 

rėžikli, liniją delne sudarkęs

likiminę, o ne paikų būrimų.

Tai kirtis žodžio ten ar pauzės arka

Virš balsių siausmo, gęstant amžiaus rimams.

 

II

Vis vien veržeis. Iš paslapties tas grožis

Dar plykstelės širdies sparneliais – –

Į Brukliną atslys Charono barža.

Pasauliai – geometrinės metaforos.

 

Nakties drugelis? – ne, tai tik gauruota

plaštakė, – springstanti širdies aorta.

Jau geso sausis... Taip, „jis mirė sausį“, –

Iššaukęs šviesą, kad niūrumas gęstų.

 

Atminęs Eliotą, Lietuvą, K. žvaigždę

visiems dėkingas lyg ruletę žaidžiant.

Priminęs, kad kalba sugėrė laiką

Tarp Nieko ir savęs prieš kryžmą lango,

 

drugelio ašaras ir viską – tik per kliūtį

lyg skrydy – džiaugiantis ar liūdint.

 

Tai siela žaižarais sparnelių gysta.

O tu – Dangaus gyventojo gaudyklėj.

 

 

Prieš 25 metus, 1996-ųjų sausio 28-osios naktį, savo kabinete Brukline (JAV) ruošdamasis paskaitai mirė poetas J. Brodskis, vis atidėliojęs būtiną širdies operaciją dar vienam semestrui... Eilėraščio eilutė „Jau geso sausis... Taip, „jis mirė sausį“ – tai aliuzija į J. Brodskio eiles T. S. Eliotui ir eilėraščių ciklą „Drugelis“.

Arvydas Genys