Rieda ir rieda ratai,
Ką jie atveža man?
Krūvą drebančių batų,
Sukrautų vežiman.

Gal jaunikis važiuoja
Su nuotaka vakare?
Gal susimaišę šokėjų
Batai tame vežime?

Gal tai vestuvės, šventė?
O gal pats apakau?
Batus, matytus andai,
Aš tarp jų pažinau.

Kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

Nenoriu klausti „kieno jūs?“,
Bet plyšta mano širdis:
Batai, kur jūsų kojos –
Teisybę kas pasakys?

Kur koja to batelio
Su žibančia saga?
O šito – kur vaikelis,
O šito – kur dama?

Kiek čia mažų batukų –
Kodėl nematyt vaikų?
Kodėl tie su kulniukais
Be nuotakos pėdų?

Tarp pusbačių nudėvėtų –
Batai mano mamos,
Kuriuos jinai avėjo
Tik per šabą namuos.

Ir kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

Vilniaus getas, 1943 m. sausio 1 d.

 

Iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas

 

Apie performansus skaitykite čia