Günter Schattenhaus. pasienis

saulė akina, šešėliai tokie ryškūs, jog atsiskiria nuo žmogaus, daikto ir jau gyvena savo gyvenimus. jie spiečiasi į gaujas, prekiauja tepalu, naudotom padangom, skudurais, menu, išsirenka savivaldą, savigynos būrius, kuria stabų apsaugos draugoves, išmano teisę, dievina tvoras, rengia pasalas, paprastai nusigraužia uodegas –­ idant jų neįtartų konkuruojant su žiurkėmis. šešėliai –­ prasti vagys. paprastai gviešiasi šūdniekių. juos remia fondai, išmano universitetinį slengą, pelnosi iš tamsos, šviesos ir niekšybės kontrabandos. tokia yra šešėlinė ekonomika. tai slidi padermė, paprastai apsimeta menininkais, architektais, dvasininkais, teisuoliais, specialistais, profesoriais, patriotais, fotografais – – –
žemės kūną apeina it utelės, žemė jų kratosi drebėjimais, kasosi cunamiais. nieko panašaus –­ tai joks pragaras – – –
ne visi ruožai šiose platumose išvažiuojami. dabar reikia įveikti užtemimo apžiotą zoną, kuri, deja, vis plečiasi, ignoruoti inerciją ir gravitaciją, traukti į nuošalę ir kūrenti lauželį sodo gale, kur tỹli milžiniška laukinė obelis. emigruoti gena idiotizmas ir jų polinkis žudyti. beje, jau ir savo sapnuose esu svetimas, į juos patenku tik su žurnalisto pažymėjimu, turiu nusiauti batus, juos išsivarstyti – – –
kas baisiausia – aš nežinau, ką veikia mano paties šešėlis, man nusisukus: kartoja judesius, mimikas ar taip ir taikos užšokti ant nugaros ir perrėžti gerklę? todėl vengiu priešinės saulės, šviesai esu atsukęs nugarą, visad ganau šešėlį žvilgsniu, pririšęs už pavadžio – – –
judu nežinoma kryptimi. ne visi ruožai šiose platumose išvažiuojami. kontrolės postai, patikros, kyšiai, paprastai apsimetu durnium, dabar muitininkai krečia Dantę.

Iš vokiečių kalbos vertė gytis norvilas

Günteris Schattenhausas (1976-2007) – vokiečių poetas, geologas. Spėjo išleisti vienintelį poezijos rinkinį „Steinerne Kopf“ („Akmeninė galva“). Mįslingomis aplinkybėmis dingo be žinios per geologinę ekspediciją Šiaurės Sibire.

Ričardas Šileika. „Banderolė“, 2015