na taip, tu teisi – pradainavau ir
pragrajinau, žioplas, ką jau dabar,
man taip atrodė gerai ir gražu,
ir teisinga
niekada tau to nesakiau,
bet man visąlaik atrodė juokingi
visi tie tavo rimti beprasmiai darbai
ir bėginėjimai
kaip tu stropiai ir klusniai
krauni šapą prie šapo, kaip
atkakliai gamini panašius
į save –
bebalsius, beklausius,
bedžiaugsmius, skruzdes kareivius ir
skruzdes darbininkus
visąlaik tylomis baisėjausi
tom tavo letenom lopetom
tom tavo blausiom ir tuščiom akim
tuo tavo atkakliu bukumu
o dabar va atėjo ruduo, ir aš
jau nebežinau, tiesą sakant, kas
čia geriau – taip kaip aš,
ar kaip tu
žinau, kad ruduo ir kad mudu
stengėmės kaip išmanydami,
o kartais mums netgi pavykdavo
dabar apsikabinkim, mano bukoji
darbščioji bičiule, ateina ruduo
mus užbaigti.