Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Ką mylime, kai mylime, Dieve mano: baisią gyvenimo šviesą

ar mirties šviesą? Ko ieškome, ką randame, kas

tai yra meilė? Kas ji? Moteris su savo gelme, rožėmis, ugnikalniais?

Ar ši raudona saulė mano įkaitusio kraujo,

kai suleidžiu į ją paskutines šaknis?

 

Ar tai tik vienas didis žaismas, Dieve mano, ir nėra moters.

Ir nėra vyro, tik vienas kūnas – tavo,

išskaidytas į grožio žvaigždes, į trumpalaikes

regimos amžinybės daleles?

 

Aš mirštu čia, o Dieve, šiame kare

blaškydamasis pirmyn ir atgal gatvėmis tarp tų, kurių nesugebu

sykiu mylėti trijų šimtų, nes esu amžiams pasmerktas tai vienintelei,

kurią man sukūrei pirmykščiame rojuje.

 

 

Iš ispanų kalbos vertė Simonas Bernotas

 

 

Gonzalo Rojasas Pizarro (1916–2011) – Čilės poetas, avangardistas, Cervanteso premijos laureatas. Dirbo kultūros atašė Kinijoje ir Kuboje, dėstė universitete. Po 1973 m. Augusto Pinocheto Ugate’s karinio perversmo Čilėje, kai buvo nuversta demokratiškai išrinkta Salvadoro Allende’s Gossenso vyriausybė, iš G. R. Pizzaro buvo atimtas diplomato statusas, uždrausta dėstyti universitete. Jam teko emigruoti, į gimtinę grįžo tik 1994-aisiais.