Stanislovas Žvirgždas. „Tiltas“, 1981

 

1. po potvynio

plaukia nojus maža motorine

valtimi dairosi sutrikęs

šį kartą nepavyks visų po du

tik štai tą kiaurai permirkusią katytę

šį šunį pabrukta uodega

o ana to plaukiančio šerno

iškėlusio šeriuotą snukį

į valtį jau neįtrauksi

būtų arka – bet į ją

dar nepastatytą pataikė

iš ano kranto artilerija ir dabar

nei arkos nei kranto tik

ši vandens plynė o virš jos

namų stogai ir medžių lajos

lyg ant žemės suklupusių

karštai besimeldžiančiųjų nugaros

o štai ten aukštai iškeltos rankos tų

kurių visos maldos tarp delnų ištekėjo

kuriems teliko tylomis

tiesti į dangų

gruoblėtus nuo vandens pirštus

.

2. žvejai

kas ta galilėjos jūra

palyginus su jūra chersono

kuria netikėtai sausvagė tapo

kodėl viešpats padarė mus žmonių žvejais

kodėl paleido žmones kaip žuvis plaukioti

kodėl paliko žuvis gaišti sausumoje

sunkūs mūsų tinklai viešpatie bet mes

neskubame jų traukti iš vandenų bijome

kad laimikis bus per gausus

sėdime svarstome kaip kreiptis į tave viešpatie

nes mūsų burnos negali išsrėbti

tavo tylėjimo jūros

.

3. vienas

tiek daug mums atsiuntė vandens turbūt todėl kad tas vienas

kuris moka juo vaikščioti pasiektų kiekvieną kiemą

galėtų žengti tiesiai nuo žvilgančios plynumos

ant palangių slenksčių ir į stogų verandas

kad padėtų neišsimiegojusiems žmonėms susirinkti

savo daiktus į languotus krepšius ir klijuotės maišus

kad užmautų senutėms ilgus aulinius nuleistų jas į valtis

kad ieškotų stalčiuose kartu su vaikais permirkusių užrašų ir sąsiuvinių

o tada apsikabinęs ilgai neštų gauruotą šunelį

šnabždėdamas jam į ausį kažką visai ne iš biblijos ką nors paprasta

paprasta kaip ššš kaip neverk nereikia

paprasta kaip vieną dieną mes visi sugrįšim namo

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas