Jonas Mekas. Sniegas ir vienų Kalėdų prisiminimas (Dvidešimt ketvirtoji idilė)

Vėlavosi tais metais sniegas, ir ruduo
lyg laukė ko, lyg gaišo vis, –  
ir dar ir lapkričio gale, ir gruody trinko ant laukų lietus,
ir rėkdami ir šaukdami botagais ūkininkai pliekė arklius,
traukiančius patvinusiais, išskydusiais keliais vežėčias.

Ir mėšlini laukai, ir krūmų plotai,
kiemai ir daržai, išurbiotų bulvienų ežios –
vienas tik vanduo, vienas begalinis liūnas,
vienas nesibaigiantis vanduo.

Bet tada, kai niekas jau nesitikėjo sniego,
kai ūkininkai ėmė apsiprast su lietumis,
staiga, prieš pat Kalėdas, vienąnakt pradėjo šalti.
O kitąryt, kai vienkiemiai, pravėrę paryčiui duris,
žiūrėjo su liktarnomis į kiemus –
vienas debesis, viena bespalvė masė
krito ant laukų, ant tvartų, šulinio.

Ir tada pradėjo šalti. Naktį. Antrą.
Ir speigas – kaip dantim. Sunkiais dangčiais
saugojo užgulę šuliniai vis senkančius dugnus,
ir kai naktim išėję klausėmės, kai paryčiais –
girdėjom, kaip poškėjo upės ledas,
kaip neramiai, sugrubusiai, toli sodybose
spragėdamos judėjo tvoros.
Ir tyla, tokia skardi, tokia šalta tyla –
virš žuvų perkalų, viršum laukų, sukritusių sniegynuos
sodžių – tokia šalta, tokia speigi tyla, –
tik tiesiai, taip aukštyn, tik mėlyna, vingiuota srovele
į dangų rūksta dūmai.

O buvo jau prieš pat Kalėdas. Ir rytą
visais keliais skubėjo į rarotas,
lėkdami lengvai arklių sumintu sniegu,
žiūrėdami, kaip pakelės krūmokšniuose, kaip šiluose,
kaip ant visų šakų blizgėjo nuostabi šarma –
taip dyvinai, ir tik girgždėjo sniegas.

O tolumoj, giliai, it mažyčiai žemės grumulėliai,
kyšojo sniegynuos pasinėrę kaminai – miestelis.

Jonas Mekas. Poezija. – Vilnius: Vaga, 1971.

Eilėraštį pasiūlė Ramūnas Čičelis

Gruodžio 24 dieną Jonui Mekui sukanka 90 metų

Jono Meko filmo „Walden (Diaries, Notes, and Sketches)“ kadras