Nuskaidrėja vanduo po pajuodusiais miesto klodais.
Laiko rūdis išvalo dugno žolės – žalia ugnis.
Tu paklok ant gynybinio pylimo baltą paklodę,
kad iššliaužęs iš požemio odą pakeistų žaltys.
Prasiveržęs lėtai pro baroko dievnamių griaučius,
pro senamiesčio kaukoles išrautais dantimis,
jis ant drobės, kuria tavo kūnas su siela suaustas,
tarsi juodas likimo vainikas susirangys.
Išsigandus suriksi – nors mitas įspėjo, ko laukti,
kai nepratusiu virsti kūnu eini prie ribos.
Dugno žolės pirštais plonais šukuos tavo plaukus,
kad nuaustų iš jų žalią šilką aprišti žaizdoms.
Tau nemoku paaiškint, man tokių savo būsenų gėda:
ne kabalos mokintinis, ne nužeminta žemės karta.
Tik jaučiu, kaip šio miesto latakais ašaros rieda
ir prabyla užkimusi mitinio roplio burna.
Tai nesmerk, nevaryk, jeigu oda gliti atrodys,
jeigu veidas bus apsinešęs laiko šlynu tamsiu.
Ir tiktai neišduok, ką ant skaisčiai balintos drobės
tau žvynus nusimetęs sakiau dvišakiu liežuviu.
2017 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premija sausio 6 d. įteikta Mindaugui Kvietkauskui už esė knygą „Uosto fuga“ (2016). Nuo 1992-ųjų apdovanojimas skiriamas už didelės meninės vertės literatūros kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus.