Valentyn Odnoviun. „Kalėjimo kameros durų akutė“, Saugumo valdybos kalėjimas, Varšuva, Lenkija, 2018. Iš projekto „Stebėjimas / Surveillance“ .

 

1993-iųjų pavasarį užsidegė pesticidų sandėlis, atlėkė seniūnas
su dujokauke, kaip visad išgėręs, kaip niekad
sutrikęs, ir liepė slėptis rūsy

sėdim prietemoje klausydami sirenų, turbūt išsigandę, mama
ragina nešvaistyti laiko – perrinkti bulves
tėvas, įvertinęs padėtį, atsistoja: ir arkliui aišku – dabar tai jau viskas

žvilgteliu pro rūsio langą: iš tiesų – muistos arklys pievoje, kinkuoja
pritardamas seniūnui – tą dieną jis ištraukiojo kuolus, atlapojo
tvartus, vištides – bėkit visi, skriskite – viskas jau baigta

vakarop gaisrą užgesino, gyvenome visi ir ilgai, ir laimingai

 

*

tūkstančiui gyventojų seniūnas išdalino 50 dujokaukių, 20 flomasterių
kelis puslitrius degtinės ir kelias dėžutes plastilino –
tai viskas, ką radau dėžėse

tėvui teko ir vėl atsistoti: visko užpilt neįmanoma, metai iš metų vežėm
fosfitus, fosfatus, chemiją, viskas aplink mus yra užteršta, viskas
rusena, kada nors ir vėl užsidegs, pamatysit

darykit visi, kaip išmanot, bet aš išeinu antrosios bangos nelaukdamas –
taip ir likome visi su visam rūsyje – perrinkti bulvių

 

* *

2020-ųjų pavasarį dėliojau sudegintus užrašus, išmestus daiktus

nieko vertinga, nieko, kas sukeltų antrąją bangą, naują kvėpavimą –
po knygos, po rašymo pertraukos – tik smilkstanti praeitis
tik iliuzija šioje dėžėje atrasti ir atminties dugną

tarp svarbiausių nebereikalingų daiktų aptikau dujokaukę –
pamenu, kartą sudegė pesticidų sandėlis

po gaisro nieko negavome, bet trečią dieną kaimynas parėjo
nešinas tėvu, rankovėje slėpusiu dujokaukę

dabar užsimaunu ją – tinka, galvoju – gal kada kokį eilėraštį ar panašiai
o tada, prasikrapštęs ligi dugno, pakylu ir išeinu

netikėdamas, kad visa tai ir yra viskas, kad bulvių nebesodinsime