2019-ųjų Jotvingių premijos laureatas

 

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

 

– Kas gal apsakyt Jūsų grožį, ciecorien,

lyg tirpimą sniegų, kėlusių malonų šiurpulį andai?

Taipogi Jūsų, draugės mokytojos, melžėjos,

pavardžių neminėsim, prašmatniai ištekėjusios

beigi linksmosios senmergės? – štai mes, aukšti

arba stori, su smuikais ir dūdomis – ištikimi Jums...

– Visad visados, – šaukia dėdė Zigmas, jis joja ant

baltojo arklio, išpūtęs krūtinę.

Bet Jūs raukotės ir nė kiek netikit į vieningą

ir didelę orkestro sielą, dievinamosios.

– Ak, gal truputį numirus, – dūsaujam apsiverkę.

– Tai peiktina, – sakot Jūs ir nė kiek netikit į vieningą

didelę sielą, – tai nuobodu, – sakot, – it silkės skeletas, –

bet dėdė Zigmas joja šuoliais ant baltojo arklio ir

šaukia:

– Visad visados.