Serhij Žadan. Sveikatos apsaugos ministerija

Pro ligoninės langą matėsi obelys,
šią vasarą jos linko nuo sunkaus
lietaus, kad net žolė vėlėsi apie žemiausias šakas.

Ryte kiemas buvo tuščias,
žinot, vasarą būna kelios tokios dienos, nepasakysi,
kad ilgiausios, veikiau labiausiai išblukusios.
Paskui, žinoma, visa tai išnyksta,
paskui apskritai prasideda ruduo.
Tačiau tomis dienomis, septintą, šviesiame
danguje matėsi žvaigždės,
jos temo ir geso.

Moterys priminė čečėnų snaiperes –
lyg čečėnų snaiperių, jų venos
buvo subadytos leidžiant nuskausminamuosius,
ir negeri žvilgsniai.
O vyrai priminė švietėjus Kirilą ir
Metodijų – tarsi švietėjai Kirilas ir
Metodijus dėvėjo ilgus chalatus
ir rankose nešiojosi ligos istorijas,
primenančias pirmuosius Evangelijos vertimus.

Kai jie ryte išėjo į sodą
parūkyti, žvaigždės pamažu blėso,
ir šlamėjo žolė.
Palaimintas Viešpaties vardas, – tarė
Kirilas. – Palaimintos Jo rankos,
iš kurių gauname duoną mūsų kasdienę.

Seselė kalė, – vertė Metodijus
į kirilicą. – Vėl privarė morfijaus.
Maliavą reikia rašyti, o tai be ponto.
Ir snaiperės, palinkusios jiems prie kojų,
mazgojo pėdas lietaus vandeniu.

Neįtikėtinai tvirti tie vyrai,
išeinantys į ligoninės kiemą,
visą gyvenimą dirbantys šaliai
ir galiausiai gaunantys iš jos
po šaltą, pilką chalatą:
iš tavo rankų, tėvyne, mirtis nors
ir karti, bet geidžiama,
lyg duona karo metu.

Kartais išeidavo slaugės gedėtojos
ir prašydavo stipriausių
išnešti dar vieną lavoną.
Tada vyrai nueidavo,
o moterys laikydavo pirštuose
jų cigaretes,
kurios temdavo,
temdavo
ir pamažu
gesdavo.

 

 Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys

manipuliacija.lt nuotrauka

 

Draugai