Uladzimir Arlou. Banginiai

į krantą metas
banginiai
ko trūksta jiems
tokiems gracingiems
savoj stichijoj?
ar laisvės?
grožio paskutinio?
bene atbuko ašmenys
plieniniai –
pelekai tapo nebelankstūs
patyrę
štormus štilius
ir saulę ir bedugnes?
pavargo
tarsi koks Dali
keliaudamas per amfiladų
sutemas į ugnį?
o gal tiesiog panoro
čia
patirti
kas ten už Rubikono
nieko?
amžinybė?
kelių sekundžių
pasikalbėt ir atsisveikint
su likimo ponu?

į krantą metasi
banginiai
ko trūksta jiems
tokiems gracingiems
savoj stichijoj? gal kada nors
pats savam spektakly tapsi
didvyriu
nereikalingu
ir mesies į jūrą

rūškanu veidu
pasitiks tave kažkas
prieangy kitos erdvės
ties vartais
jisai žinos
iš kur ir kas

išvargintas per amžius
paklaus su šypsena
nesąmoninga
užmetęs žvilgsnį begalybėn
čia pat šalia:
ko trūksta jums
tokiems nereikalingiems
savoj stichijoj?
ar laisvės?
grožio paskutinio?
bene atbuko ašmenys
plieniniai?

Iš baltarusių kalbos vertė Eugenijus Ališanka

 

Viktorija, Kenija. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka